A.Kaukienė: „Lituanistas yra pašauktas ginti savo kultūrą“

Šeštadienio interviu: apie kalbą, rašytojus, spaudą ir žurnalistus

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Klaipėdos universiteto profesorė Audronė Kaukienė perspėjo apie pavojų gimtajai kalbai. Ji taip pat negailėjo priekaištų Atgimimo epochą užmiršusiems ir visuomenės užribyje pasislėpusiems rašytojams. Profesinės dienos proga ji pagyromis nelepino ir žurnalistų.

- Daug metų tyrinėjate lietuvišką žodį. Kodėl manote, kad reikia jį gelbėti?

- Gimtosios kalbos likimas yra pavojuje. Sovietmečiu mums primesdavo rusų kalbą, kai visi svarbesni valstybiniai dokumentai ar moksliniai darbai buvo rašomi rusiškai. Bet tai buvo prievarta. O dabar mes patys kenkiame savo gimtajai kalbai. Esu Lietuvos mokslo tarybos narė, tad žinau, kokie ten priimami nutarimai. Štai pavyzdys. Universitetai vertinami pagal tam tikrų taškų sumą už mokslinę veiklą. Dvigubai daugiau taškų gaus tie Lietuvos universitetai, kurie spausdins savo mokslinius darbus ne Lietuvoje ir, žinoma, ne lietuviškai. Vadinasi, mūsų mokslo kalba jau pasmerkta mūsų pačių valia.

- Kodėl mes, lietuviai, tokie esame?

- Mes nebe tokie, kokie buvome Baltijos kelyje. Mažai kam berūpi lietuvių kalbos išlikimas. Vienas jaunas kolega, kai kalbėjome apie tautinės kultūros išlikimą, apstulbo: “O ar kas nors įrodė, kad tai reikalinga?“ Buvau priblokšta, jog reikia tokius dalykus įrodinėti - kad mums tėvų kalba, tautinė kultūra yra reikalinga.

- Kiek metų dirbate su lietuvišku žodžiu?

- Vilniaus universitete lituanistikos studijas pradėjau 1958 metais. Turėjau žymius dėstytojus - profesorius Zigmą Zinkevičių, Vytautą Mažiulį, Joną Kazlauską. Jie buvo mano mokykla. Pamenu, kai stojome į universitetą, neabejojome, kad lituanistas yra pašauktas ginti savo kalbą ir kultūrą. Bet, deja, ir lituanistai šiandien ne visi vienodi... Yra tokių, kuriems lituanistika - tik profesija, vien uždarbio sritis.

- Ar tebemanote, kad būti lituanistu - pašaukimas? O gal - ir talentas? Likimas? Profesija?

- Viskas kartu sudėjus. Pamenu, mano tėvas ir teta svajojo būti lituanistai. Bet jie gyveno neturtingai, negalėjo studijuoti lituanistikos, nes studijos buvo stacionarinės. Taigi jie dirbdami vakarais studijavo teisę. Aš galėjau įgyvendinti jų svajones ir tapti lituaniste. Čia viskas iš giminės. Jau miręs dėdė Juozas Žiurlys buvo žinomas mokytojas lituanistas. Močiutė labai vertino savo gimtąją tarmę. Mūsų graži tarmė - kupiškėnų. Ten mano šaknys, nors gimiau Kaune, mokyklą baigiau Vilniuje, o gyvenu Klaipėdoje.

- 1996-aisiais Klaipėdos universitete įkūrėte Baltistikos centrą. Kokia jo misija?

- Šio centro užduotis yra telkti visas jėgas baltų kalbų, etnografijos ir kultūros klausimams spręsti. Dabar su kolegėmis dirbame ties pasaulyje unikaliu lyginamuoju baltų kalbų - prūsų, lietuvių ir latvių - žodynu. Svarbu, kad žodynas turės regioninį principą: bus pateikti žodžiai, būdingi kuršių, sėlių ar žiemgalių vietoms. Ten, kur kadaise gyveno mūsų gentainiai, - vieni sulietuvėję, kiti - sulatvėję. Dar įdomus dalykas, kad baltų žemės kažkada daug plačiau driekėsi - iki Vyslos ir už jos, iki Maskvos ir toliau jos... Mano kolegė mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė yra parašiusi knygą „Baltizmai slavų kalbose“. Ši medžiaga ir tolimesni jos tyrinėjimai taip pat bus panaudoti žodyne, ir mes vieno ar kito žodžio vartojimo paplitimą matysime kur kas plačiau.

- Kada planuojate baigti žodyną?

- Tai milžiniškas darbas. Šiemet norime A raidę parengti iki galo. Triūsiame penkios. Darbas paspartėtų, jei pinigų ir bent dvigubai bendradarbių daugiau turėtume.

- Jūsų šeima tarsi atspindi šios dienos akcentus - spaudą, kalbą ir knygą. Jūs į žodį žvelgiate kaip tyrinėtoja. Jūsų vyrui – žurnalistui ir rašytojui Kostui Kaukui – žodis tarnauja publicistinei ir literatūrinei kūrybai. Ar šie skirtingi požiūriai į žodį tampa šeimyninių pokalbių ašimi?

- Be abejo. Labai dažnai apie tai diskutuojame. Kai skaitau Kosto knygas, jose atrasto žodžio briaunos kartais man suspindi kitaip nei vyrui. Rašančiajam turbūt ne žodis, bet mintis, bendra kūrinio aura yra svarbiau. Todėl kaip žodžio specialistė kartais jam patariu. Kita vertus, ir Kostas labai domisi, ką aš dirbu. Kai man reikia patarimo, neretai tyčia klausiu ne kalbininko, o vyro. Ir gaunu iš jo įdomių pasiūlymų! Neslėpsiu, kad tai aš priverčiau Kostą prisiminti savo gimtąją tarmę. Jis alytiškis. Tai atsispindi jo paskutiniojoje knygoje „O kai aš užaugsiu...“ Tai himnas jo tėviškei. Labai norėjau, kad ši knyga gimtų. Kai Kostas studijavo, dirbo žurnalistu, jis stengėsi kalbėti bendrine kalba. Laikėsi nuostatos, kad tarmė - kažkas prasta. Dabar džiaugiuosi, kad vyrui grąžinau supratimą, jog tarmė yra dovana.

- Vis dėmesį nukreipiame į kalbą, nors šiandien turime progą pakalbėti apie knygą ir spaudą.

- Man norėtųsi, kad ir rašytojai, ir žurnalistai labai gerai suvoktų, ko dabar reikia Lietuvai. O jai reikia vilties, reikia parodyti kelią, kur eiti. Per ilgai murdomės purve. Štai paimi laikraštį, ir iškart supranti, kad tų sensacijų nebenori skaityti. Užuot keikus, kaip yra blogai, parodykite, patarkite, kaip geriau gyventi. Skaudu, kad mūsų rašytojai ir kiti intelektualai nori izoliuotis nuo savo pareigos. Poetas yra pašauktas parodyti žmonėms kelią.

- Toks Atgimimo laiku buvo Justinas Marcinkevičius. Kur dabar dingo intelektualai?

- Jie nusivylė. Nusivylė ir pats J.Marcinkevičius. Jam atrodo, kad jis Lietuvai nebereikalingas. Klysta... Labai reikalingas. Mes turime kilti iš šitos duobės, bet ją gilina tie žurnalistai, kurie spjaudosi į visas puses ir ant visų žmonių - kad tik didesnį sensacijos burbulą išpūstų. Kiek žmonių buvo be pagrindo įskaudinti ir pasitraukė iš savo darbo! Juk ne visi turi kietą odą. Arba štai poetai, rašantys, atsiprašant, vien tik apie aną galą... Lygiai tokius dalykus dailininkai vaizduoja. Tokia visa kultūra. Tai dekadansas. Visais laikais, kai visuomenėje yra nuopuolis, su juo drauge eina ir kultūra. Nepagalvokite, kad siūlau užsiimti moralizavimu. Tačiau žmonėms reikia duoti viltį.

- Bet viltis iš niekur neatsiranda. Spauda tiesiog atspindi realybę tokią, kokia ji yra.

- Jei žurnalistai atspindėtų realybę, to ir užtektų. Tačiau dabar jie specialiai ieško tos realybės blogųjų pusių. Bet argi realybėje nėra gerų dalykų, puikių žmonių? Argi visi politikai yra melagiai ir nupirkti? Kodėl apie geruosius niekada niekas neparašo? Žiniasklaidoje turi būti pusiausvyra. Kad spaudą skaitančiam ar televizijos laidą žiūrinčiam žmogui neatrodytų, jog aplink vieni sukčiai, vagys, melagiai ir todėl Lietuvoje gyventi negera. Gyvenimas - visoks, bet nereikia jo dar labiau bjaurinti. Susidaro įspūdis, kad žiniasklaida ta bjaurastimi mėgaujasi. Besivaikantys populiarumo žurnalistai užmiršta, kad žmones pritrenkti galima ne vien bjaurumu, bet ir grožiu.