APIE KELIĄ PAŽABOTI PEDOFILUS: VIENINTELIS BŪDAS YRA NETEISĖTAS

Sunki, tačiau būtina tema apie vaikų saugumą ir pedofiliją. Pastaruoju metu apie vaikų tvirkinimo atvejus išgirstame vis dažniau. O kai tai, kaip įtariama, daro net buvę ar esami Seimo nariai, ir vaikai nebegali būti saugūs net būreliuose, kyla klausimas – kaip apsaugoti savo vaikus ir pažaboti pedofilus, kurių Lietuvoje gali būti iki 10 tūkst.?

Apie tai kovo 20-osios vakarą, 20 val., laidoje „Karštai su tv3.lt“ diskutuos buvęs prokuroras, advokatas Tomas Januškevičius ir Seimo narys, vaikų psichiatras Linas Slušnys.

Didžiausią nerimą kelia tai, kad šiandien šalyje nemaža dalis vaikus tvirkinusių pedofilų išvengia kalėjimo – atsiperka tik baudomis ar lygtiniu teistumu. O šio vakaro laidos žiūrovai išvys šokiruojantį interviu su Algimantu Ulvidu – liūdnai pagarsėjusiu žmogumi, ne kartą tvirkinusiu mergaites.

Anot L. Slušnio, vienintelis būdas pažaboti tokius asmenis, kaip A. Ulvidas, yra darbas su psichiatru. Tačiau net ir tai turi apribojimų: „Tai būtų vienas sudėtingiausių atvejų bet kokiam psichiatrui, nes žmogus kalba apie beprotiškai didelį malonumą. Kai žmogui skauda, kas nors yra negerai ar jis bijo numirti, jis dar turi kažkiek noro keistis. O šis žmogus, vardan to stipraus malonumo, sako, kad gali net numirti. Vienintelis būdas yra neteisėtas ir mes Lietuvoje tokių dalykų tikrai nedarome – psichiatrai labai gerai žino, kas tai yra. Tai – vaistais žmogų paversti į daržovę. Tą darydavo sovietmečiu – prišerdavo labai rimtų vaistų ir toks žmogus tapdavo kažko negalintis.“

Kaip pastebės T. Januškevičius, dar viena problema yra adekvačios bausmės už tokį elgesį nebuvimas. Įstatymų leidėjų nuomone, tvirkinimas nėra traktuojamas kaip nusikaltimas.

„Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad tvirkinimas netgi nėra nusikaltimas, tik baudžiamasis nusižengimas, už kurį nėra skiriama laisvės atėmimo bausmė. Laisvės apribojimas ar trumpalaikis areštas nublanksta nuo to pasimėgavimo, kurį žmogus jaučia darydamas nusižengimą. Tai, visų pirma, turėtų būti adekvačios bausmės – laisvės atėmimas“, – sakys laidoje T. Januškevičius.

Svarbiausia atkreipti dėmesį, kad tvirkinimas netgi nėra nusikaltimas, tik baudžiamasis nusižengimas.

Anot L. Slušnio, faktas, kad Seimas dar nesiėmė peržiūrėti šio klausimo, galėjo būti nulemtas kelių priežasčių. „Seimo nariai dirba pagal tai, ko labiausiai reikalauja visuomenė. Iki tol, matyt, labai stipriai to nereikalavo. Nereikalavo sugriežtinti šios dalies, nes tada atsiranda ir kitų būklių, dėl kurių reikėtų sugriežtinti tam tikrus dalykus. Išsigąstama, kad tada mes tapsime labai griežti, kontroliuojantys ir įstatymą prieš žmogų galime panaudoti netinkamai“, – sakys jis.

Taip pat, rasti tinkamą sprendimą tokiems asmenims – ne taip paprasta: „Tokio žmogaus uždarymas į įkalinimo įstaigą arba priverstinis gydymas buvo daromas sovietmečiu, ir mes iki šiol to labai bijome. Reikia tą pripažinti. Kai žengi bet kokį žingsnį, naudodamas psichiatrų galias kaip gydytojų, tiek iš visuomenės iškart atsiranda klausimas, kiek čia galime sau tai leisti, tiek iš psichiatrų, kodėl jie turėtų tapti budeliais?“

Ir vis dėlto, kaip pastebės T. Januškevičius, netgi tie, kurie patys nusikaltimų nevykdo, tinkamos pagalbos šiandien sulaukti negali. O tai galėtų apsaugoti ne vieną auką.

„Didelė dalis su savo priklausomybe ir polinkiais gyvena, tiesiogiai nedaro nusikaltimų mažamečių atžvilgiu. Tačiau jie vis tiek neturi galimybės gauti pagalbą, nes toks asmuo yra stigmatizuojamas. Viena iš prevencinių priemonių, šalia griežtos baudžiamosios atsakomybės – valstybės inicijuota socialinė programa, kad žmonės turėtų galimybę kreiptis psichiatrinės pagalbos, nebūtų stigmatizuojami. Suteikus pagalbą galima tikėtis, kad jų potencialas įvykdyti nusikaltimą tikrai būtų mažesnis“, – sakys advokatas.

Tad ko reikėtų imtis, kad vaikų tvirkinimai pasibaigtų?