Kalbino Milda Matulaitytė-Feldhausen.

– Rosita, pradėkime nuo visuomenės bendro atsparumo. Jūs sakot, kad atsparumas, palyginti, gana neblogas. Ką tai reiškia?

– Priklauso nuo to, kiek žmogus suinteresuotas būti atsparus. Nežinau, ar tai susiję su mūsų lietuvišku kuklumu ir nusivertinimu, bet žmonės, ypatingai virš 30 metų, jaučiasi nepakankami, kažko nemokantys, o į klausimą, kaip vertina savo atsparumą, atsako, kad norėtų būti atsparesni. Tačiau turėtume nepamiršti, kad jei dešimtbalėje skalėje savo atsparumą galime įvertinti septynetu, tai jau labai gerai. Atlikus tyrimus su kariais paaiškėjo, kad bazinio kurso metu atsparumas labai padidėja per gana trumpą laiką, vienuolika savaičių. Tai – viena iš tarnybos kariuomenėje naudų. Žmonės, eidami atlikti tarnybos, galvoja apie tai, kad atliks pareigą, tačiau nepagalvoja, kad gaus ir asmeninės naudos.

Žmonės, kurie neturi sąsajų su kariuomene, karį su uniforma iš karto mato kaip labiau atsparų žmogų, nors iš tiesų civiliai, siekiantys didesnio atsparumo, jį pasiekia.

– Paminėjote asmeninę naudą. Karys tą naudą, kurią gavo, perduoda aplinkai. Aplinka mokosi, perima gerąją patirtį.

– Tikrai taip. Jei žmonės, nerimaujantys, kas būtų, jeigu būtų, šeimoje, giminėje ar kaimynystėje turi bent vieną žmogų, kuris tarnauja kariuomenėje, gali jo paklausti daugelio dalykų, kurie kelia nerimą. Mes gyvenam sociume ir perduodam vieni kitiems daugelį dalykų, tarp jų – ir atsparumą.

– Ar pastebėjote, kad daugelyje įstaigų mes tarsi negalim kalbėti apie karą? Na, kalbėti lyg ir galima, bet per pozityvią prizmę.

– Kariuomenėje ir Karo akademijoje baimės kalbėti nėra, bet kiek yra tekę dalyvauti įvairiuose renginiuose, konferencijose, tai sulaukdavau prašymų kalbėti apie atsparumą bendrai, bet karo temos neliesti. Yra tokia kvaila viltis, kad jei nekalbėsime, tai neprisikalbėsime. Žmogus iš prigimties nori patirti kuo mažiau iššūkių. Tai siejasi ne tik su karu, apskritai egzistuoja gero gyvenimo mada.

– Esate sakiusi, kad patys esame atsakingi už tai, kaip klostosi mūsų gyvenimas, ir atkreipusi dėmesį, kad ne visi nori prisiimti atsakomybę. Nuolat laukiame, kol kažkas ateis ir mus apgins. Bet juk tas „kažkas“ ir esame mes. Per pastaruosius dvejus trejus metus žmonių mąstymas pasikeitė ar taip ir likome komforto zonoje?

– Manau, kad daugelis žmonių, kuriems rūpi, kur gyvena jie patys, kur gyvena jų vaikai, priėmė tam tikrus sprendimus, net jei nepriklauso kariuomenei ar nėra kokios nors organizacijos dalis. Situaciją iliustruoja augantis Lietuvos šaulių sąjungos narių skaičius, komendantūros. Žmonės nori žinoti, ką jie darys atėjus dienai X, tad logiška jungtis prie šaulių, į savanorių pajėgas ar tokias organizacijas kaip Raudonasis Kryžius. Gerai turėti vadą, kuris, jeigu ką, tau pasakys, kur turi būti tą dieną, tą valandą.

– Jūs esate sakiusi, kad naudingi ir reikalingi esame visi, tik duokime šansą veikti.

– Manau, kad šiandien, kai reikia mokytis išgyvenimo žingsnių ir pilietinio pasipriešinimo, visos įstaigos savo žmogiškųjų išteklių lygmeniu galėtų turėti mokymus organizacijų vadovams, kad prireikus jie galėtų imtis lyderystės.

Tuos dalykus – susitelkimą, gyvenimą tokiomis sąlygomis, kai nėra ryšio, elektros – svarbu aptarti su šeima, nes niekas nežino, kas bus rytoj. 

– Įstaigų, organizacijų vadovai galėtų prisidėti prie pilietinio ugdymo. Vienoje savo darbovietėje dalyvavau civilinės saugos kursuose. Pirmiausia atrodė, kad viskas dvelkia sovietmečiu, bet galiausiai supratau, kaip naudinga susitarti su šeima, ką darysime atėjus dienai X, ką darysim, jei dings mobilusis ryšys ir pan. Dabar mes esame komforto visuomenė, kuri sunkiai įsivaizduoja, kad tokių dalykų kaip telefono ryšys gali nebūti.

– Net ir be karo gali dingti ryšys, elektra, vanduo, todėl žmonėms svarbu žinoti, kaip tuomet reaguoti. Kariai turi įgūdžių, kurie padeda tokiose situacijose. Mokantis gali atrodyti, kam visa tai vis kartoti. O kartoti reikia tam, kad galėtum įgūdžius pritaikyti įvairiose situacijose. Tuos dalykus – susitelkimą, gyvenimą tokiomis sąlygomis, kai nėra ryšio, elektros – svarbu aptarti su šeima, nes niekas nežino, kas bus rytoj. Visa tai padeda didinti atsparumą.

– Pakalbėkime apie šauktinius. Tai jautri ir specifinė tema. 35-erius metus mes labai gerai gyvenome ir staiga – šauktiniai, kariuomenė, ir tuomet atsiranda daug nepagrįstų baimių, kurias dažniau išsako ne jaunuoliai, o jų tėvai.

– Tėvai, o ypač – seneliai, iš patirties arba pasakojimų žino, kaip viskas vykdavo sovietinėje kariuomenėje. Jie girdėję apie sunkumus, patyčias ir kitus niuansus. Todėl turi nuostatą, kad tarnyba kariuomenėje yra sunki, žalojanti psichologiškai ir net fiziškai. Iš to kyla tėvų nenoras, kad vaikas patirtų tą sunkumą. Bet šiandien situacija visiškai pasikeitusi ir sąlygos, kuriomis tarnauja jaunuoliai, visiškai kitokios, nei legendos iš sovietinės kariuomenės.

Lietuva – maža šalis, tad, jei kas nors nutiktų, prie gynybos turėtų prisidėti visi, ne tik tie, kurie tarnavo arba šiuo metu tarnauja kariuomenėje. Todėl turėti šeimoje, giminėje ar kaimynystėje bent vieną ar du žmones, kurie tarnavo, naudinga.

Dalis tėvų nelabai nori, kad jų vaikai tarnautų, nes galvoja, kad tai bus iššvaistyti metai. Tačiau tarnybos metu žmonės įgyja labai vertingos patirties. Mano aplinkoje ne vienas yra pasakojęs, kad tarnyba pakeitė jų gyvenimą į gerąją pusę.

– Naujų šauktinių tėvai baiminasi, kad pašaukti tarnauti jų vaikai gali atsidurti „Zapad“ pratybose. Ar tai įmanoma?

– Jei žmonės nesidomi, kaip atrodo privalomoji pradinė karo tarnyba, natūralu, kad nežino, po kiek laiko kariui duodamas ginklas. Tai įvyksta ne pirmą, ne trečią dieną, tad vien iš to akivaizdu, kad jaunuolis neatsidurs pirmosiose gretose, net jei „Zapad“ metu kažkas ir įvyktų. Labai gerai, kad žmonės klausia. Geriau klausti, nei bijoti ir mėginti išvengti tarnybos.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: