Šeštadienio interviu

Aštuoniasdešimtmetė mokosi gyventi iš naujo

Logika, konkretumas, kompetencija. Taip buvę kolegos apibūdina ilgametę miesto sveikatos skyriaus vadovę Ireną Rimšaitę. Šią savaitę 80-metį atšventusi moteris daugiau nei 50 metų paskyrė mūsų miestui. 16 metų pradirbusi greitosios pagalbos vedėja, 14 metų - sveikatos skyriaus vedėja, 21 metus - vaikų tuberkuliozės sanatorijos „Smiltelė“ vyriausiąja gydytoja I.Rimšaitė yra gyva miesto medicinos istorija. Ji puikiai prisimena visų didžiausių Klaipėdos medicinos įstaigų statybos datas ir kainą, ne tik jaunystės draugų ir bendradarbių, bet ir miesto bei šalies vadovų, ministrų vardus bei pavardes. Vos prieš trejetą metų į pensiją išėjusi ir tik prieš metus pardavusi automobilį, kurį vairavo 50 metų, veikli moteris vis dar mokosi gyventi iš naujo. Iš pensijos ir be veiklos.

- Visada buvote įpratusi daug dirbti, ką veikiate, kai visa diena priklauso tik Jums?

- Aš dabar prapuolusi namuose. Niekada namie valgyti negaminusiai, niekada nieko netvarkiusiai reikia pradėti tai daryti. Jau tris puodus sudeginau. Iš tiesų esu užsiėmusi. Pradėjau rašyti sveikatos apsaugos istoriją. Niekas nežino tiek, kiek dar atsimenu. Praeis dar metai, gal ir aš nebeatsiminsiu. Niekada nemaniau, kad taip ilgai gyvensiu. Rūkyti pradėjau nuo ketvirto kurso, o ir išgerti tekdavo nemažai. Tik nepagalvokite nieko bloga. Gėriau ne viena. Kai dirbau sveikatos skyriuje viena komisija keisdavo kitą. Jas reikėdavo pavaišinti. Svečiai sakydavo, jei šeimininkė negers, mes irgi nesivaišinsime. Kartais jie taip nusivaišindavo, kad tekdavo vos ne iš po stalo traukti. O aš nieko, galėjau daug pakelti. Būdavo, išgeriu pusę litro ir net nesusvyruoju.

- Ar nepavaišinusi galėjote tikėtis gerų komisijos patikrinimo rezultatų?

- Išgertuves buvo normalus reikalų tvarkymas. Neišgėręs nieko negausi. O komisijos privaišintos kitą dieną nelabai turėdavo sveikatos tikrinti, todėl surašydavo gerą aktą.

- Gimėte ir augote sudėtingu laikmečiu. Tai nesutrukdė mokytis?

- Gimiau Laižuvoje, Mažeikių apskrityje. Mama buvo mokytoja, o tėvas mirė vos man gimus. Užaugau Rokiškyje. Nemėgau žaisti su lėlėmis. Labiau patiko su berniukais. Turėjau grupę ir vedžiau ją pirmyn. Buvau labai padūkusi. Mama mane išvarė iš mokyklos. Turėjau kulniuoti į kitą, esančią už kelių kilometrų. Baigusi gimnaziją metus mokytojavau. Kai vėl buvo atidarytas Vilniaus universitetas, nutariau važiuoti mokytis. Vilnių pasiekiau ant traukinio stogo. Stojamųjų tada nebuvo, pakako nuvežti dokumentus.

- Kodėl pasirinkote mediciną?

- O ne. Pirmiau aš pasirinkau teisę. Man patiko. Pasimokiau gal semestrą. Tada mane perkalbėjo: „Ateis amerikonas, kam ta tavo teisė bus reikalinga, o gydytojas prie bet kokios valdžios bus gydytojas“. Tada įstojau į stomatologiją. Bet kai pradėjus mokytis teko skaičiuoti dantis, man tokios studijos pasirodė labai neįdomios. Perėjau į gydomąją mediciną. 1949 metais baigusi mokslus atvykau į Klaipėdą ir buvau paskirta dabartinės Vytauto Didžiojo gimnazijos gydytoja. Mieste buvo tik keli gydytojai Cukermanas, Rykas, Dirsė. Sveikatos skyriaus vedėjas buvo ukrainietis. Visur kalbėjo tik rusiškai. Po kelių mėnesių paskyrė greitosios pagalbos stoties vedėja.

Tuomet turėjome dvi mašinas be stiklų, kurios nuolatos būdavo sugedusios. Pas ligonius vaikščiodavome pėsti su vaistų lagaminėliu.

- Tuomet moteris vadovė buvo nedažnas reiškinys. Kaip manote, kodėl Jus paskyrė sveikatos skyriaus vedėja?

- Turbūt patiko, kaip tvarkiausi greitojoje. O kita priežastis buvo - partinė linija. Ilgai įkalbinėjo stoti į partiją. Kai tik tai padariau, iš karto pasiūlė sveikatos skyriaus vedėjos vietą. Tada abejojau, ar sugebėsiu, tačiau ryžausi.

Pirmoji mintis atėjus į tą vietą buvo tokia: „Reikia statyti ligoninę“. Tuomet mieste buvo tik Respublikinė ligoninė, kurioje visi ligoniai netilpdavo. Visai zonai skirta gydymo įstaiga pirmenybę teikdavo iš rajonų atvykusiems pacientams, o miestiečiams vietų pritrūkdavo. Nuo 1965 metų, kai pradėjau vadovauti skyriui, ligoninės statybos klausimą „pramušinėjau“ iki 1972-ųjų, kol ji buvo pradėta statyti.

Didelė bėda mieste buvo dėl stomatologinės pagalbos. Senoji stomatologinė poliklinika buvo palėpėje. Pro kiaurą stogą į dubenius varvėjo vanduo. Jokios sanitarinės tvarkos. Tuo pat metu, kai statė miesto ligoninę, sumaniau pastatyti ir stomatologinę polikliniką. Užsakiau projektą, o tada ėjau ieškoti pinigų. Visko buvo, gavau barti, prašyti specialių leidimų, tačiau kai ji buvo pastatyta, visi buvo patenkinti. Ligoninės statyba kainavo 5 milijonus rublių, o poliklinika - tik 336 tūkstančius rublių. Paskui statėme Psichoneurologijos dispanserio dienos stacionarą, 3-iąją polikliniką. Daugelio gydymo įstaigų būklę teko pagerinti, perkelti į geresnius pastatus. Darbo turėjau ir man sekėsi.

Man patiko dirbti. Bet suėjo 55 metai. Pagalvojau, kad nepatogu. Visur aplink jauni vyrai vadovauja. Būčiau išėjusi iš darbo. Tačiau taip sutapo, kad tuo metu avarijoje žuvo „Smiltelės“ sanatorijos vyriausiasis gydytojas, ir man pasitaikė proga užimti jo vietą. 1979 atėjusi į sanatoriją, išdirbau 21 metus. Kur nueidavau, ten viskas apleista. Turėjau ką veikti ir ten. Sulaukusi 77 metų, išėjau į pensiją. Išėjau ne dėl to, kad kas nors būtų išprašęs. Vadovu leidžiama dirbti iki 65 metų. Tačiau niekas nenorėjo manęs judinti. Aš pati supratau, kad jau laikas. Nors dar turėjau jėgų ir sveikatos. Dar galėjau dirbti. Nueidavau į pasitarimus, visi jauni, ką ten senutei besitrinti. Ambicijos neleido. Pagalvojau, eisiu ilsėtis.

- Pragyvenote sunkų ir sudėtingą laikmetį. Daug dirbote kitų labui, tačiau šiandien esate vieniša. Ar esate patenkinta savo gyvenimu?

- Visą sielą atidaviau miestui. Nauda miestui buvo mano gyvenimo tikslas. Kitokio neturėjau. Šeimos neturėjau. Mano vaikiną Mykolą iš ketvirto kurso išvežė į Sibirą, o kai atvykau į Klaipėdą, daugiau panašios galimybės neturėjau. Su Mykolu mokėmės viename kurse. Geras vaikinas buvo. Ketvirtame kurse atėjo apsivilkęs kostiumu ir pasirišęs kaklaraištį ir sako: gal, Irena, neprieštarautum, jei mes kartu apsigyventumėme. Pamaniau, kad reikia baigti mokslus, o tai vaikai gims, ir patariau metus palaukti. Kitą rytą paskaitose nebuvo beveik pusės studentų. Ir jo nebuvo. Tą naktį juos išvežė į Sibirą.

Klaipėdoje darbas buvo visas mano gyvenimas. Mano draugė, amžiną atilsį Venerologijos dispanserio vyriausioji gydytoja Stokaitė, su kuria kartu gyvenome ir gražiai sutarėme, sakydavo, kad atėjusi į Sveikatos skyrių manęs bijo. O aš juokdavausi, kad jos bijau namuose.

Nors ir prasmingai nugyvenau, kartais pagalvoju, gal būtų buvę gerai vaikų pagimdyti. Turėčiau anūkų. Dabar nebūčiau viena - esu viena kaip pirštas. Visi giminaičiai išmirė. Kalytė vienintelė likusi mano giminaitė.

- Juk buvo kokie nors užsiėmimai, kurie teikdavo malonumo?

- Automobilis. Vos pradėjusi dirbti, nuo pirmų metų užsiėmiau reketu. „Reketavau“ mamą, dėdę kunigą. Tada niekam nesakiau, kad duotų pinigų automobiliui. Mama pardavė kailinius, aš - akordeoną ir 1950 metais nusipirkau moskvičių su ratu ant užpakalio. Nupirkau jį iš Platelių vaistininko, rašytojo A.Vienuolio sūnaus. Tuomet automobilių buvo tik vienas kitas, o vairuojančių moterų apskritai nebuvo. Vyrai juokdavosi ir bijojo su manimi važiuoti. O kiek automobilių aš pakeičiau! Paskutinį pardaviau tik pernai.

- Kodėl pardavėte?

- Žinote, tik namie po kambarius esu greita. Po turgų ar „maksimą“ aš vaikščioti negaliu. Pradeda žemė iš po kojų slysti ir tampu panaši į girtą močiutę. Bijau nugriūti, nes senatvėje kaulai retėja, o jei jie sulūš, nebesugis. Pasisaugau. Be to, sunku į automobilį buvo įlipti ir išlipti. Skauda klubas. Reikia keisti sąnarį. Yra užsakytas klubo endoprotezas. Gavau iš Ligonių kasos laišką, kad eilėje esu tūkstantis penki šimtai kažkelinta... Nusipirkti jo negaliu, nes nesu tiek turtinga.

Tačiau aš nesiskundžiu. Gaunu neblogą pensiją ir vasarą visai gerai. Žiemą liūdniau. Reikia mokėti už šildymą, be to, nemažai praplepu paprastu ir mobiliuoju telefonu. Todėl nuo pensijos nieko nelieka, o kartais ir trūksta. Tada nueinu į banką ir pasiimu. Bet ir ten jau santaupos mažėja. Tačiau nesijaudinu. Dar turiu ką parduoti.