A.Tarkovskis mato ir tamsiąją Klaipėdos kasdienybę

Šeštadienio interviu apie naktinį darbą, nuotykius, pinigus ir malonumą būti su šeima

„Po ketverių darbo metų taksi gali ir gerą knygą – trilerį parašyti“, - įsitikinęs taksi vairuotojas Algis Tarkovskis.

Naktinis Klaipėdos gyvenimas, jo užkulisiai, dramos ir nusikaltimai, džiaugsmo akimirkos ir romantiški porų polėkiai – visa tai stebi kiekvienas mieste dirbantis taksistas.

Pamatęs kitokią Klaipėdą, dažniausiai ne pačią maloniausią jos pusę, A.Tarkovskis kitaip įvertino ramybę šeimoje ir galimybę laisvomis dienomis gyventi be streso.

Net septyniolikmetė jo dukra linksminasi tik tame klube, kur įvyksta mažiausiai incidentų. O žmonai mokytojai Liubai A.Tarkovskis nelinkęs pasakoti darbe patirtų nemalonumų ir sudėtingų situacijų.

Kai iš darbo užsienyje – naftos platformose - grįžta sūnus, jiedu vyriškai pasišneka apie miesto naujienas ir populiariausias kavines bei klubus.

Taksistai žino daug ką: kurioje Klaipėdos dalyje gyvena turtingiausi žmonės, kuris viešbutis yra pigiausias, kur prie jūsų namų veikia artimiausia gėrimų parduotuvė.

Nors A.Tarkovskis neatskleidžia informacijos nei klientams, nei žurnalistams, prisipažįsta, kad per ketverius darbo metus sužinojo, į kuriuos namus klaipėdiečiai važiuoja pirkti naminės degtinės, narkotikų ar prostitučių.

- Ar tiesa, kad gruodžio 31-oji – pati pelningiausia diena taksistams?

- Taip. Tądien yra tiek daug užsakymų, kad dalies net negalime priimti. Sukiesi kaip voverė rate – nuo vieno kliento prie kito. Pelninga ir Kalėdų diena, o kartais – eilinė diena, kai netikėtai gauni užsakymą tolimai kelionei. Pavyzdžiui, už tūkstantį litų esu vežęs klientą į Taliną. Ne kartą teko skubėti ir į Vilniaus oro uostą. Klientai dažnai pavėluoja į autobusą ar mikroautobusiuką, todėl tenka lėkti viršijant greitį. Viena tokia kelionė ir uždarbis jau siekia 400 litų.

- Kokį miestą ir jo žmones paprastai matote paskutinę metų dieną? Ar klientai būna linksmesni?

- Nepasakyčiau, kad linksmesni. Dažniausiai savo rūpesčiuose paskendę – kas skuba, kas apie pirkinius galvoja, kas nori greičiau patekti pas laukiančius draugus ar šeimą. Aišku, ta diena kitokia, visi skuba, lekia, o vakarop kone kiekvienas klientas į automobilį įlipa šiek tiek įkaušęs. Po vidurnakčio tenka surinkinėti vos pastovinčius. Įkrenta į taksi ir veži. Ne kartą teko ir žmonoms padėti jų vyrus namo parvilkti. Menkas malonumas į penktą aukštą tokį nugriuvėlį tempti...

- Ar šiemet vidurnaktį pasitiksite prie automobilio vairo?

- Ne, dažniausiai visi taksistai tą akimirką išlipa iš automobilio. Lygiai vidurnaktį kai kurie ir į šeimas sugrįžta bent trumpam. O ir iškvietimų prieš pat metams keičiant metus nebebūna. Atokvėpis, kurį laiką visiems rūpi tik svarbiausias momentas – laikrodžio rodyklės, šampanas ir fejerverkai. O po to ir vėl prasideda darbymetis. Šiemet aš pats tik iki dešimtos vakaro dirbsiu. Tada pastatysiu automobilį ir grįšiu namo. Juk visų pinigų neuždirbsi, visų klaipėdiečių nepavežiosi.

- Sakykit, tiesa ar mitas, kad taksisto darbas vienas sunkiausių, tačiau uždarbis – nemenkas?

- Kad sunkus, tai tikra tiesa. Pinigai? Na, aš už du tūkstančius litų nedirbčiau. Jei dirbi daug, jei gerai sutari su klientais, gali daugiau gauti. Visaip būna. Ir tuštesnių dienų, ir tokių, kai po dienos tūkstantį namo parsineši. Tačiau kai pagalvoji, kiek tas darbas nervų kainuoja, kiek nemigo naktų, kiek visokių nuotykių, nemalonumų tenka patirti, nebežinai, daug uždirbi ar mažai.

Mūsų darbas panašus ir į policininkų, ir į kunigų ar psichologų, nes tenka dirbti ne vien vairuotojais. Būna, kad išpažinčių, nelaimingų meilės istorijų išklausome. Būna, kad guodžiam, nuotaiką praskaidrinti bandom ar verkiančias moteris nuraminam. Nemaloniau, kai matai, kad ant galinės sėdynės vyrai bučiuojasi ar porelės leidžia sau daugiau nei vertėtų. Mano kolegai buvo ir taip, kad porelė mašinoje mylėtis pradėjo. Jis sustabdė automobilį, paliko įjungtą skaitiklį ir išlipo neva pakvėpuoti grynu oru.

- O, čia jau pikantiškos detalės... Ar tiesa, kad taksistus retkarčiais vilioja ir vienišos damos?

- Pasitaiko. Bet, žinot, išgėrusios moterys – pačios nemaloniausios klientės. Su vyrais dar gali susitarti, o moterys... Ir kojas ant prietaisų skydelio susikelia, ir rūko be leidimo, ir muziką joms tai tyliau, tai garsiau įjunk.

O kai pradeda kokias nors viliones, tik juokas ima. Patys pagalvokit: dirbi, vienas po kito plaukia užsakymai, nori atidirbti ir kuo greičiau namo važiuoti, o čia kažkokia girta, pernelyg atsipalaidavusi persona ima kažką sukti. Tada tik galvoju – greičiau lipk iš čia ir keliauk savais keliais. Pagundoms jokioms nepasiduodu.

- Žinau, kad taksistai turi daugiausiai informacijos apie miestą. Atskleiskit „Klaipėdos“ skaitytojams, kur dažniausiai skiriami romantiški pasimatymai, kur turtingiausi žmonės gyvena, kuri kavinė populiariausia?

- Na, turtingiausi gyvena ten, kur nuosavi namai. Užmiestyje, Miško kvartale, vienas kitas turtuolis ir miesto centre.

Nors kai iškvietimai yra į Tauralaukį, ne itin juos mėgstame. Ten gyvenantys turi prastą madą – išsikviesti taksi, nuvažiuoti iki degalinės Liepojos gatvėje, nusipirkti alkoholio ir grįžti namo. Atvažiuoji ilgiausią kelią, o užmoka 7-8 litus.

Romantika? Dažniausias scenarijus – prie jūros. Važiuojame į Girulius, į Antrąją Melnragę. Kartais paliekam porelę valandai ir grįžtame pasiimti.

Dažniausiai taksi automobiliai kursuoja tarp „Pramogų banko“ ir „Kalifornijos“, dar užsukama į „Paradoksą“, rečiau – į „Globalą“, „Piterį“. Pigiausi viešbučiai – Taikos pr. 44 name ir „Jūragis“.

Jei klientas klaustų apie naminę ar narkotikus, „plaštakes“, nieko jam neatsakyčiau. Nors per tiek metų sužinojau, kur ir kas vyksta, tačiau čia jau ne mūsų reikalas. Tegu savo darbą dirba policija, o mes vairuojame.

- Kaip atsipalaiduojate po įtemptų dienų?

- Jau dešimt metų su žmona ir keliomis šeimos draugų šeimomis važiuojame į Platelius, nuomojamės namuką ir tris keturias dienas praleidžiam smagiai. Su šašlykiukais, degtinėle, kaip priklauso. Dažnai ten važiuojam, ne vieną kartą per vasarą. Dar ir prie upės retkarčiais meškerioju, bet hobiui turiu per mažai laiko.

- Man visada buvo įdomu, ką veikia taksistai, kai neturi iškvietimų ir jiems tenka laukti klientų?

- Aš pats dažniausiai skaitau knygas, laikraščius, sprendžiu kryžiažodžius, vyrai kartais ir pakortuoja, kavą geria, šnekučiuojasi. Tačiau tokių progų – nedaug. Dažniausiai pirmadieniais ir antradieniais - ramesnės darbo dienos.

- Ar gaunate daug arbatpinigių?

- Ne. Retai pasitaiko. Lietuviai kone kiekvieną centą skaičiuoja, o koks vokietis duoda dvidešimt centų ir dar per petį paplekšnoja – žiūrėk, koks aš geras.