Protestuojantys pedagogai tvirtina, kad smurtu galėjo pasižymėti pats direktorius, todėl reikalauja jį nušalinti. Dėl kilusio konflikto mokykloje ketvirtadienį ugdymas organizuojamas nuotoliniu būdu, o dalis mokytojų toliau streikuoja.
„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie neeilinę situaciją diskutavo atleista mokytoja Meilė Platūkienė (toliau – M. P.), Alytaus radijo „FM99“ žurnalistė Vilija Kvedaraitė (toliau – V. K.), švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius (toliau – J. P.) ir Alytaus miesto meras Nerijus Cesiulis (toliau – N. C.).
– Darėte ne vieną reportažą apie šią situaciją. Kas čia vyksta?
– V. K.: Tai galutinis taškas, kai viskas sprogo – tai įtampa, kuri tęsėsi jau ne vieną mėnesį. Kalbėjau su Vaiko gerovės komisijos pirmininke iš šios gimnazijos ir bandžiau aiškintis situaciją. Man baisiausias dalykas – dabartinis susipriešinimas gimnazijoje. Jis labai aiškiai juntamas.
Visa tai vyksta nuo lapkričio mėnesio, kai prasidėjo pirmieji skundai dėl mokytojos. Tuometinis direktorius Virginijus Skroblas, kuris tuo metu vadovavo gimnazijai, bandė ieškoti psichologo pagalbos ir mediatoriaus, galinčio sumažinti įtampą. Akivaizdu, kad mokykloje ji jau tada buvo. Mediatorius nebuvo surastas, o situacija toliau rutuliojosi iki to, ką matome dabar.
Beje, buvęs direktorius išėjo iš darbo sausio pradžioje, nors iki antrosios kadencijos pabaigos jam buvo likę du mėnesiai. Jis sakė, kad pavargo, nieko nebenori ir pasitraukė. Dabar laikinai mokyklai vadovauja Aleksandras Kirilovas, buvęs pavaduotojas. Nebūtinai jis yra tinkamiausias žmogus tvarkytis su šia situacija, tačiau panašu, kad savivaldybė jokių papildomų veiksmų imtis neketina.
– Kuo kaltinama etikos mokytoja?
– V. K.: Turima informacija skirtinga. Iš pradžių buvo kalbama apie du smurto atvejus. Vienu atveju mokytoja kaltinama, kad mokiniui fiziškai uždėjo striukės gobtuvą, tarsi trinktelėdama. Mokinys teigė, kad šis veiksmas jam nepatiko. Kitas atvejis susijęs su žodiniais kaltinimais. Tai buvo pirmieji du skundai, pateikti vienas po kito.
Kai savivaldybėje susirinko visa bendruomenė, meras užsiminė, kad švietimo bendruomenė ne viską žinojo ir kad buvo gauti dar penki skundai.
Po šio susitikimo tikslinausi pas direktorių ir Vaiko gerovės komisijos pirmininkę, ar jie žino apie tuos penkis skundus, tačiau jie nieko apie tai nežinojo. Tuo tarpu Švietimo skyriaus vedėja Loreta Šernienė, sutikta mokykloje, teigė, kad skundų buvo daugiau, tačiau jų detalių niekas nekomentavo. Žinoma tik tiek, kad tai buvo skundai dėl fizinių ir žodinių žeidimų, po kurių mokiniai jautėsi blogai.
– Kodėl šis konfliktas tapo toks viešas?
– V. K.: Atleidimas įvyko pagal labai griežtą Darbo kodekso straipsnį. Manau, jei mokytoja būtų atleista kitu pagrindu, situacija nebūtų taip įkaitusi. Pagal 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą ji trejus metus negalės dirbti pedagoginio darbo. Tai reiškia, kad ji ne tik atleista, bet ir tam tikrą laiką negalės dirbti profesijos, kuriai skyrė visą savo gyvenimą. Manau, būtent dėl to situacija taip stipriai užkaito.
– Kas žinoma apie šią mokytoją?
– V. K.: Ji yra aktyvi profesinės sąjungos narė. Nei simpatijų, nei antipatijų jai neturiu – domėjausi tuo, ką sako vaikai. Šiuo metu jai reiškiama didelė palaikymo banga.
– Meile, koks jūsų dabartinis statusas?
– M. P.: Bedarbė. Esu atleista nuo vasario 23 dienos.
– Formaliai visuomenei paaiškinta, kad atleidimo priežastis – netinkamas elgesys su mokiniu. Ar tai tiesa?
– M. P.: Man įdomu, kaip etikos mokytoja, kurią mokiniai renkasi ne pirmus metus, staiga tampa „smurtautoja“, nors tas pats mokinys mano pamokas lankė ne vienerius metus. Jei aš tokia neetiška mokytoja, kodėl vis tiek buvo pasirenkama etika, o ne tikyba? Didžioji dalis mokinių šioje mokykloje lankė etikos pamokas.
Su vaikais dalyvaudavome neformaliose veiklose, bendravimas buvo šiltas – mokiniai net patys ateidavo apsikabinti. Ar man reikėjo nuo jų bėgti? Per dvejus metus subliuško tai, ką kūriau aštuoniolika metų.
Per dvejus metus subliuško tai, ką kūriau aštuoniolika metų.
Dabar man skambina žmonės iš įvairių šalių, rašo žinutes ir kaltina jaunimą. Aš sakau: „Nekaltinkite jaunimo, tiesiog susiklostė tokia situacija.“ Šmeižtą ir melą labai sudėtinga paneigti. Jei žinočiau tikrąją konflikto priežastį, jau būčiau ją ištransliavusi visai Lietuvai.
Iš pradžių man atrodė, kad tai tam tikra sąmokslo teorija. Nieko nepakeisiu – situacija sudėtinga. Istorija rodo, kad kartais tik po daugelio metų paaiškėja tikrieji užsakovai.
– Ar šeštasis jausmas jums ką nors sako?
– M. P.: Supraskite, mane tiesiog reikėjo patraukti. Aš nei pirmas, nei paskutinis atvejis. Ir jei susidaro įspūdis, kad galima šmeižti, meluoti ir už tai nebus jokios atsakomybės, tai labai pavojinga.
Vienas moksleivis teigia patyręs psichologinį smurtą. Paradoksalu, nes dvejus metus gyniau jį nuo patyčių dėl jo kūno sudėjimo, o dabar jis sako, kad patyrė tai iš manęs. Jei nebūčiau jo gynusi, gal būčiau apkaltinta, kad palaikau patyčias?
– Kodėl ši situacija virto tokiu dideliu susipriešinimu?
– J. P.: Tai individualus darbo ginčas, kuris turėtų būti sprendžiamas teisme arba Darbo ginčų komisijoje. Tačiau šiuo metu jis išaugo į didžiulį konfliktą.
Mokykloje reikėtų kalbėti apie socialinę ir emocinę aplinką, nes šis ginčas suskaldė bendruomenę: dalis mokytojų dirba, kiti atsisako dirbti ir protestuoja.
Mokiniai taip pat pasidalijo – vieni, kurie jaučiasi nukentėję, turi savo nuomonę ir dalyvauja veiksmuose, kiti gina mokytoją. Mokykloje jaučiamas visuotinis susipriešinimas. Vyrauja chaosas, o artėja egzaminai. Vaikams būtina atkurti saugią mokymosi aplinką. Raginame kuo greičiau grįžti į įprastas vėžes.
– Ar manote, kad mokytoją reikėtų grąžinti į darbą dėl bendro viešojo gėrio?
– N. C.: Mokyklos ir švietimo įstaigos ilgą laiką siekė savarankiškumo. Dabar jos jį turi ir pačios priima sprendimus. Direktorius, tikėtina, vertino situaciją teisiniu aspektu, sudarė komisijas. Kalbama apie ne vieną, o du pažeidimus. Man, kaip tėvui, net ir vienas pažeidimas yra per daug – tai mūsų vaikai.
Man, kaip tėvui, net ir vienas pažeidimas yra per daug – tai mūsų vaikai.
Šiandien daug kalbame apie mokytoją, bet per mažai – apie vaikus ir jų tėvus. Tėvai nori išleisti vaikus į saugią mokyklą, nori, kad jie būtų ugdomi, paruošti egzaminams, gautų žinių ir jaustųsi saugūs. Šiuo metu dalis vaikų saugumo nejaučia. Taip būti neturėtų.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)