Gedimino Bartuškos nuotr.
Lietuvos santykiai su Lenkija – geresni, nei galime įsivaizduoti. Okupacijos žalos atlyginimo klausimą Lieuva kels padėdama ES. Esą tik taip Rusija gali būti įvaryta į kampą ir pripažinti istorinius faktus, mano užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis.
– „Lietuvos ir Lenkijos santykių ateitis tapo panaši į šimto metų senumo praeitį, kai lenkai ir lietuviai sutardavo tik bendrose karių kapinėse“, – taip Lietuvos ir Lenkijos santykius apibūdinio politologas Alvydas Jokubaitis. Lietuvos lenkų spaudoje pasirodė antilietuviški straipsniai, būta ir karingų pareiškimų. Kaip apibūdintumėte esančią padėtį?
– A.Jokubaitis savo pasisakymuose, sakyčiau, yra daugiau publicistas, bet ne praktinis analitikas. Oficialūs skaičiai ir faktai liudija, kad Lietuva su Lenkija ne tik nemažina apsukų, bet einame į praktinį ir labai glaudų bendradarbiavimą. Antai dvišalė prekybos apyvarta pernai išaugo 50 proc. ir pasiekė neregėtų aukštumų – 12 mlrd. litų. 2015 m. bus nutiesta pirmoji Lietuvos ir Lenkijos bendra elektros jungtis. Jau kalbame ir apie antrąją. Kalbame ir apie dujotakius. Lenkija yra didžiausia investuotoja Lietuvoje. O santykiams trūksta to, ką pavadinčiau emociniu ryšiu tarp valstybės vadovų. Jo nėra. Bet nebūtinai tos emocijos reikalingos. Juk bendradarbiavimas sąjunginiuose NATO ir ES rėmuose vyksta gerai.
– Iš kur tada karinga retorika dvišaliuose santykiuose?
– Laikausi nuomonės, kad ši retorika, kartais karinga, tai yra tų žmonių (Lenkijos politinės vadovybės – red. past.) kalbėjimo stilius. Bet esminių procesų, kaip matome, tos jų kalbos neveikia. Lygiai taip pat galiu pasakyti, kad ir man ne kartą buvo kilusi pagunda atsakyti tokia pačia retorika. Puikiai iš savo patirties žinau: tokio stiliaus retorika neveikia pozityviai. Ji veikia destruktyviai. Taigi tokios retorikos vengiu.
– Yra sakančių, kad tos aštrios nuomonės yra orientuotos pirmiausia į Lenkijos piliečius.
– Nevertinsiu jų retorikos, kalbu apie savo patirtį – tokio pobūdžio retorika yra nekonstruktyvi, neduoda rezultatų. Pavyzdžiui, prieš pustrečių metų prasidėjo galingas spaudimas ir puolimas prieš vienos Lenkijos įmonės investicijas Lietuvoje, t.y. "Mažeikių naftą": esą lietuviai nepadeda, nekooperuoja. Tas tęsėsi dvejus metus. Lietuva tyliai ir ramiai atsakinėjo, kad priekaištai jai – neteisybė, ir šios emocijos iš anos pusės baigėsi.
– Nepasakytume, kad visai taip. Pavyzdžiui, jei anksčiau Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) nuomonė su oficialiosios Varšuvos nuomone nesutapdavo, dabar jau yra priešingai. Detale, vaizduojančia šiuos pokyčius, galėtų būti ir LLRA bei rusų bendradarbiavimas, bendrų mitingų organizavimas, antilietuviški straipsniai spaudoje.
– Pasakyčiau taip: kažkas daro labai didelę klaidą bandydamas išnaudoti Lietuvos piliečių, kurie priklauso tautinėms mažumoms, kortą. Taip dirbama ne Lietuvos, ne tautinių mažumų, o trečiosios šalies naudai. Kažkas daro didelę klaidą nestabdydamas tų procesų, o juos tęsdamas. Istorija viską sustatys į savo vietas.
– Ar bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis, kurią skatina Prezidentė, arba Baltoskandijos koncepcija – tarsi alternatyva bendravimui su Lenkija? Atrodytų, kad kelias į Vakarų Europą per Lenkiją turėtų būti artimesnis?
– Nenoriu absoliutinti nei vieno, nei kito. Lenkija lieka ir bus mūsų strateginis partneris: kas nori matyt, kas nenori. Kol Prezidentė bus Dalia Grybauskaitė, akivaizdu, kad ji rems bendradarbiavimo su Šiaurės šalimis liniją. Beje, būdamas ir suprasdamas mūsų regiono praeitį, žinau viena: jei šis regionas bus suskilinėjęs ir sutrupinėjęs, jis bus labai lengvas grobis.
– Kai kas sako, kad dabar jau taip yra. Užsienio politikos analitikai skelbia, kad Lietuvos užsienio politika kažkiek primena Augustino Voldemaro laikus, kai karinga politika buvome save izoliavę.
– Nesutinku su tokia nuomone. Mokslo mes turime įvairaus. Kodėl neaanalizuojami realūs, apčiuopiami, ekonominiai dalykai, santykiai ES ir NATO? Tai, matyt, emocijos. Jos dar nereiškia, kad subyrėjo tai, kas buvo daroma anksčiau. Nurašau tokią retoriką – tai yra kaip putos pavasarį: nuplaus tie vandenys ir vanduo vėl liks skaidrus.
– Į Rytų politikos darbotvarkę vėl grįžta okupacijos žalos atlyginimo klausimas – Vyriausybės suburta komisija turi pasiūlyti planą, kas bus daroma toliau. Kodėl taip, atrodytų, ūmai šis klausimas vėl prikeltas?
– Logiška, kad klausimo sprendimas tęsiamas. Per savo kadenciją okupacijos žalos atlyginimo klausimą Rusijos pusėje esu kėlęs šešis kartus. Visus kartus buvo atsakyta negatyviai. Tarptautinės teisės požiūriu mes išlaikome šį klausimą ir tarptautinėje darbotvarkėje, ir dvišalėje. Nesvarbu, kad rusai jį atmeta, bet jis lieka protokoluose ir visur kitur. Dabar, kai pamatėme, kad realiai šito klausimo dvišaliu būdu nepajudinsi, buvo atnaujinta komisija. Darbą tęsiame.
Ir, manau, vieną dieną ateis toks laikas, kai Rusija atmerktomis akimis pažvelgs į savo praeitį ir pasakys: reikia baigti su šituo dalykų, kaip ir su Katyne. Reikia paimti, vieną kartą atsiprašyti, baigti šitą okupacijos neigimą ir pastatyti paminklą ar pan. Mes atviri įvairiems pasiūlymams iš Rusijos pusės.
Iš vienos pusės, jos gal jau ir prasidėjo? Tik atnaujinome komisijos darbą, ir iš Rusijos aukšto pareigūno pasigirdo komentarai; esą sutinka okupacijos žalą kompensuoti kažkokiais rubliais. Tai gerai, galime pradėti ir nuo šito kalbėti. Tai būtų jau žingsnis. Be to, pastebime tendenciją, kad kuo toliau, tuo labiau Rusija su savo praeitimi ir jos matymu lieka vieniša.
Naujausi komentarai