Auginti vaikus – ypatinga kūryba
Viename interviu Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų vyriausioji gydytoja Irena Genytė savo auklėtinius yra pavadinusi didele šeima. Dabar ji nesiryžtų tokiai skambiai frazei.
Būna ir mažų stebuklų
– Kūdikių namuose gyvena įvairių sveikatos problemų turintys globotiniai. Ką turėjote omenyje, sakydama, kad būna ir mažų stebuklų?
– Sudėtingiausi – neišnešioti naujagimiai, gimę kilogramo ar dar mažesni. Su jais reikia daug dirbti, bet tai ne visada duoda rezultatų. Atmintyje išlikę trys vaikučiai. Vienas gimė kilogramo ir šimto gramų, kitas – 900 gramų, o trečias – 700 gramų. Jie visi šiuo metu įvaikinti ir neblogai auga.
Kilogramo ir šimto gramų gimusios mergaitės situacija buvo sudėtinga. Be įvairių sveikatos problemų, jai buvo diagnozuotos cistos inkstuose. Jos plyšo, prasidėjo vidinis kraujavimas. Metukų neturinti mergaitė buvo arti mirties. Gyvybę išgelbėjo Kauno klinikų medikai. Kai mergaitei sukako pusantrų metukų, jos sveikata pagerėjo. Mums buvo tiek džiaugsmo. Prieš porą metų mergaitę įvaikino italų šeima. Penkiametė dabar gyvena šiltuose kraštuose, kur klimatas ypač palankus jos sveikatai. Įtėviai mums labai dažnai rašo ir skambina, kai turi džiugių naujienų. Ši italų šeima septynerius metus labai atkakliai siekė įvaikinimo. Italijoje įvaikino sąlygos labai griežtos, tad atvažiavo į Lietuvą. Po kelių teismo procesų jiems pagaliau pavyko pasiekti tikslą. Klausiau, ar jums nepraėjo noras, o jie: „Ne, mums kuo sunkiau, tuo geriau. Mes vis tiek pasieksime savo.“
Savus auginti lengviau
– O lietuvių šeimoms užtenka atkaklumo?
– Lietuviai ligotų vaikų kratosi arba labai retai ryžtasi tokius įsivaikinti. Nors jie turi geresnes sąlygas nei kiti užsieniečiai. Jei lietuviams tektų susidurti su tokiomis problemomis kaip užsieniečiams, kas antra lietuvių šeima atsisakytų įvaikinimo. Manau, pas mus įvaikinimo sąlygos puikios, jei tik nenori ko nors ypatingo. Dabar šeimoms, norinčioms įsivaikinti,bet neturėjusioms savo vaikų ar juos užauginusioms rengiamos paskaitos. Biologinį vaiką auginti lengviau.
– Mūsų žmonės neskuba naudotis tomis lengvatomis?
– Gal dar tikisi sulaukti savų? Arba mano, kad jei nelemta turėti savo vaikų, tai ir nereikia. Pas mus nėra populiaru įsivaikinti. Užsieniečiai gal pamišę dėl didesnių šeimų, gal geriau gyvena, tad mieliau pasiima auginti svetimus. Per šias Kalėdas pastebėjau naujovę. Užuot šventę vakarėlį darbe ar su draugais, žmonės tuos pinigus skiria kūdikių namams. Prieš praėjusias šventes pas mus apsilankė būreliai draugų ar kolegų, kurie paaukojo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių litų. Žmonės nori ne tik „baliavoti“. Gal pradėjus norėti savo gyvenimais dalytis su kitais, padaugės daugiavaikių šeimų ir Lietuvoje? Poslinkių į gera yra, nors statistika to dar nerodo.
2005 metais įvaikinta 17 vaikų, pernai ir užpernai – po 23. Į biologines šeimas kasmet grįžta panašus skaičius vaikų. Tik prieš trejetą metų buvo štilis – pas savus grįžo labai mažai, tik 5 proc., nors anksčiau buvo daugiau nei dvigubai. Bet iš tų pačių šeimų vėliau vaikai sugrįžta.
Vaikų nori ir girtuokliai
– Kodėl taip atsitinka?
– Vaikų iš gerų šeimų nepaima. Dažniausiai tai būna socialinei rizikai priklausančios šeimos, kurios pasižada pasitaisyti, bet vėliau tęsia ankstesnį gyvenimo būdą. Pernai dėl vaikų teisių tarnybos neapsižiūrėjimo į globos įstaigas iškeliavo keturi vaikai. Negerai. Sveiki vaikai turėtų atsidurti šeimose, o ne globos namuose.
– Buvusio auklėtinio išvykimas į globos namus jums liūdnas įvykis?
– Liūdnas. Supranti, kad tas vaikas visam gyvenimui tapo „valdišku“. Mes juos auginame, rūpinamės, pamilstame. Norime, kad ir įvaikintojai džiaugtųsi mūsų vaiku ir jis toje šeimoje būtų laimingas. Kartais mūsų klausia, ar mums negaila atiduoti vaiko. Ne, negaila. Džiaugiamės, kad jie randa tinkamą stogą virš galvos ir gailimės, kai grįžta į biologinę šeimą. Kartais išlydime su pernelyg dideliu nerimu. Iki 4-5 metų tie vaikai išsivaikšto į globėjų, įvaikintojų šeimas. Dvi nepilnametės iš Šilutės buvo atvežusios savo vaikus. Jiems ūgtelėjus, vaikelius pasiėmė. Gal tos mamos subrendo ir tiems vaikams viskas bus gerai. Bet kai atiduodi į girtuoklių šeimas, dieve, kaip būna gaila. Čia pas mus viskas sterilu, švaru, o ateina koks nors susmirdėlis ir išsineša tą vaiką. Prieš metus pas mus augo vienerių metų berniukas, kurį viena slaugytoja labai mylėjo. Jo atsiimti atėjo drebantis girtuoklis tėvas. Klausiu: „Jau šiandien gėrėte?“ „Ne, šiandien dar negėriau, čia po vakar.“ Kartu atvažiavo visiškai debili motina ir sesutė. Mergytei įdavėme diskelį su nuotraukomis, surašėme, ką turėtų valgyti. O kas perskaitys? Jei motina nemoka skaityti, o sesutei, kuriai galėtume viską supasakoti, vos devyneri. Kaip jam dabar sekasi? Nežinau. Apie įvaikintus dar papasakoja naujieji tėvai, o apie grįžusius į šeimą negauname žinių. Gerai, jei per pažįstamus pavyksta ką nors sužinoti. Pagaliau apie visus duomenų ir nesurinksime, nes tam reikėtų atskiros tarnybos. Per metus išleidžiame apie 40 vaikų.
– Kiek vietos jūsų darbe lieka gailesčiui?
– Kartais per daug savęs atiduodi, o galimybės ir jėgos yra ribotos. Suaugusiajam reikėtų žinoti, kiek jis gali duoti ir kiek paimti. Darbų kūdikių namuose nepasversi ir nepamatuosi kaip gamyboje. Kiek kas daugiau širdies turi, tiek ir atiduoda. Dirbantys vien tik pagal pareigines instrukcijas ilgai neužsibūna. Iš gailesčio galima nebent materialiai padėti. Mums labai praverčia pervedami du procentai nuo pajamų mokesčio, nors pernai sulaukėme mažiau nei ankstesniais metais. Gal ne taip aktyviai ieškojome draugų? Ačiū tiems pavieniams žmonėms, kurie mums padeda materialiai. Toks ponas Dalius kasmet perveda po kelis tūkstančius litų. Nežinome, kas jis toks, nors būtų įdomu pamatyti. Solidesnio amžiaus ponia Adelė pernai mums pervedė septynis tūkstančius litų – pasidalijo gautu palikimu. Ponia Julija kas mėnesį perveda po 150 litų. Nuo gerumo akcijos taip pat nemažai kliūna. Be žmonių paramos sunkiai išgyventume.
Atgaivą teikia gydymas
– Kodėl rinkotės tokį darbą?
– Ne aš, o darbas mane pasirinko. Norėjau būti gydytoja ir per sunkumus ja tapau. Įstojau tik iš trečio karto. Likimas taip susiklostė, kad gana anksti pradėjau dirbti administracinį darbą. Jei reikėtų rinktis gyvenimą iš naujo, viską pakartočiau, bet tapčiau praktikuojančia gydytoja. Dirbdama administracinį darbą nemažai nuveikiu, nors kitas gal būtų ir daugiau padaręs. Kiek leidžia proto galimybės ir vidinė energija, tiek dirbu. Nesigailiu, nors dirbu be didelio altruizmo.
– Be didelio altruizmo? Norite pasakyti, kad nereikia per daug savęs aukoti?
– Ne, kai dirbu, atiduodu save visą. Tiesiog atėjau čia dirbti, ir tiek. Gal būčiau protingiau pasielgusi, jei būčiau pasirinkusi mėgstamą gydomąjį darbą. Galbūt todėl dabar galiu dirbti administracinį darbą, kad šalia turiu gydomąjį. Man tai atgaiva.
Gedi savo mamų
– Viename interviu teigėte, kad jaučiatės kaip aštuoniasdešimties vaikų mama.
– Gal būtų per drąsu save pavadinti mama. Stengiuosi vaikus ir pakalbinti, ir pamylėti. Jie nori tos meilės. Čia tą patį daro beveik kiekviena dirbanti moteris. Nors niekada jiems nepakeisime tikros mamos. Čia atvykstantieji gedi savo mamų, kurios negalėjo nieko gero duoti. Per 16 metų, kiek čia dirbu, bendrauju su jau suaugusiais buvusiais auklėtiniais. Jie lieka pažeisti visam gyvenimui. Mes galime suteikti namus, išsilavinimą, aprangą, bet jų sužalotų jausmų nepakeisime. Žinojimas, kad tas, kam turėtum būti brangus, tave atstūmė, palieka nepataisomą žalą.
– Pokalbio pradžioje pasidžiaugėte globotinių dovanėlėmis medikų profesinės šventės proga. Šis interviu pasirodys Motinos dienos išvakarėse.
– Motinos diena man labai svarbi. Mūsų didelėje šeimoje tėvai buvo vertybė, nežiūrint tarybinės sistemos. Šeimoje buvome auklėjami pagal religines tradicijas, o Motinos diena anksčiau buvo priskiriama būtent prie tokių švenčių. Nuo mažumės man ši diena svarbesnė nei Kovo 8-oji, bet ir tada pasveikindavome mamą. Nors pati esu moteris, bet šia proga sveikinu visas mūsų įstaigoje dirbančias moteris. Visoms joms linkiu meilės, stiprybės, susitvardymo. Auginti vaikutį – didelė kūryba. Specialaus mokslo tam nereikia, tik turėti motinišką širdį. Mano tėvai universitetų, kaip auginti vaikus, nebaigė. Bet jie buvo dideli kūrėjai.
Suolelis liudininkas
– Kaip dažnai stiprios moterys verkia?
– Verkti žmogui labai sveika. Jaunystėje dažnai verkdavau, o per gyvenimą gal tos ašaros išsibarstė. Gerai, kai verki ašaromis ir blogai, kai verki tik širdimi. Nedažnai verkiu ašaromis. Verkti priverčia artimųjų mirtys, bet ir tai dažniausiai širdyje. Anksčiau ašaras braukdavau įskaudinta, įžeista ar nepelnytai neįvertinta. Dabar retai tai darau. Būna, kad ir darbe ašarą išspaudžiu. Tik nežinau, ar matė mane kas nors verkiančią. Nenorėčiau rodyti ašarų. Daug metų kiemo kampe turėjau tokį suolelį, ant kurio eidavau pasėdėti, kai būdavo sunku. Dabar to suolo neišnaudoju, nes šalia turiu daug gerų žmonių. Bet kai atėjau dirbti, nepažinojau nė vieno iš šimto čia dirbusio žmogaus. Vadovas įstaigoje neturėtų turėti peties, ant kurio išsiverktų. Pati sau turiu paverkti.
– O į Kūdikių namų teritoriją niekas nesikėsina?
– Kol kas ne, nors prieš porą metų buvo tokių užmojų sunaikinti kūdikių namus. Man buvo keista, kad norima nuskabyti žiedus, bet nematoma, kad šaknys liko. Vis siūliau pradėti nuo nepageidaujamo nėštumo prevencijos, o man vis atšaudavo, kad per plačiai mąstau, nes dabar reikia galvoti, kad kūdikiai nepatektų į valdiškus namus. Buvo toks laikas, kai tokių vaikų lyg ir mažėjo. Maniau, kad savaime mūsų įstaiga nunyks ir nereikės naikinti. Šiandieniniai skaičiai rodo, kad dar negreitai išnyksime, nors ir siekiama vaikus grąžinti į šeimas.
Naujausi komentarai