Seniausias Lietuvoje Kauno valstybinis dramos teatras (KVDT) šiomis dienomis švenčia 88-ąjį gimtadienį. Gyvenimas jo užkulisiuose ir auros virsmai – tai ne vien Kauno, bet ir visos šalies menininkų likimo atspindžiai.
J.Vaitkus ir atgimimas
Kada svarbiausias Kauno teatras išgyveno aukso amžių? Šiųmetinė Nacionalinės premijos laureatė Rūta Staliliūnaitė, šiam teatrui atidavusi tris kūrybos dešimtmečius, vardija pakilimo laikotarpius iš savo vaidybos stažo: "Buvo režisierių Henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus aukso amžiai ir, ko gero, sidabrinis Gintaro Varno amžius."
Tuos pačius aukso amžius – prie tokių priskirdama ir G.Varno laikotarpį – vardijo ne vieną aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą už Kaune sukurtus vaidmenis pelniusi aktorė Jūratė Onaitytė. Ji pati – iš ypatingą – KVADT atgimimą žyminčios kūrėjų kartos.
"Mūsų kursas – Valentinas Masalskis, Robertas Vaidotas, Remigijus Sabulis – į teatrą atėjome 1976-aisiais. Tai buvo teatro atgimimas su Jonu Vaitkum. Mūsų kursas pateko į stiprias rankas, o tai aktoriui labai svarbu", – pasakojo pripažinta aktorė.
KVDT vadovas Egidijus Stancikas nelikęs brėžti griežtų ribų.
"Gimtadienį švenčiame darbingoje ir natūraliai kūrybingoje atmosferoje. Ar tai yra pakilimas, ar nusileidimas – kas taip sakytų, būtų šališkas. Tik iš laiko atstumo žiūrint matyti bangavimų: turime daug premjerų, pilnas žiūrovų sales ir gyvą visuomenės poreikį teatrui", – sakė metus teatro vairą laikantis aktorius.
"Kažkam atrodė, kad J.Jurašo periodas teatre buvo labai geras, kažkam – kad labai blogas, lygiai taip pat su J.Vaitkum. Tai buvo daugiau meno vadovų kūrybinės visumos sukūrimas teatre", – įsitikinęs E.Stancikas.
Tai, kad KVADT dabar gyvena ir dirba be meno vadovo, vyriausiojo režisieriaus, jo teigimu, – natūralus reiškinys: statybų fone jo ir negali būti. "Juk bet kuris meno vadovas nenorės taikytis prie remontų – norės dirbti visu pajėgumu, parašyti savo kūrybinę istoriją", – sakė E.Stancikas.
Tas pats – ir kitoks
Vienas seniausių KVADT darbuotojų, 40 metų jame dirbantis Pastatymų dalies vedėjas Edvardas Pesliakas, auksiniais vadino J.Jurašo laikus, kai buvo statoma "Barbora Radvilaitė".
Žmogus, pro kurio akis per spektaklius nepraslysdavo nė vienas šešėlis scenoje, šiandien teatrą mato kitokį – ne vien dėl kitokio repertuaro.
"Mano darbe sovietiniais laikais buvo daug paprasčiau – visas reikiamas medžiagas iš karto gaudavom. O dabar – nežinai, gausi ar ne, – aiškino teatro veteranas. – Anksčiau nebuvo ir tokio lėkimo, sumaišties. Per metus pastatydavom keturis penkis spektaklius. Dabar jau nebespėjame skaičiuoti: ir devynis, ir dešimt."
"Dabar teatre kitokios priemonės naudojamos – instaliacijos, vaizdo projektoriai. Kartais ateinu į spektaklį ir nežinau, ar aš kine, ar teatre. Toks laikas", – šiandienine teatro kalba stebėjosi E.Pesliakas ir tikino savo nuomonės jaunimui neperšąs.
Sunkiausiu darbu ne tik techninės užduoties atlikimo atžvilgiu, bet ir tiesiogine prasme pašnekovas vadina dekoracijų gaminimą Gyčio Padegimo "Šmėklų sonatai". Scenoje iškilęs metalinių konstrukcijų "namas su liftu" svėrė 3,5 t.
Mokėjo dirbti ir švęsti
Režisūros tradicijos keičiasi, tačiau laiko tėkmei atsparūs lieka gyvenimo užkulisiuose papročiai. Visais laikais teatro žmonės: ir kūrybiniai darbuotojai, ir techninis personalas – buvo kaip viena šeima. Ypač tai jausdavosi per šventes.
"Mūsų kursas papuolė į tą terpę, kai teatre mokėta ne tik sąžiningai ir sunkiai dirbti, bet ir švęsti. Graži tradicija buvo teatralizuotos eitynės – Laisvės alėja prie teatro būdavo sausakimša, į vyksmą įtraukdavome ir praeivius. Paskui tos meistriškai organizuotos šventės po truputį seko", – praeitin sugrįžo J.Onaitytė ir suabejojo, ar teatre kada bus energijos ir jėgų panašioms šventėms organizuoti.
E.Pesliakas prisiminė anksčiau teatre veikusią neformalią muzikos grupę, kurioje jis pats dainavęs ir grojęs keliais muzikos instrumentais. "Renginys Teatro dienos proga kartais prilygdavo rimtam spektakliui. Man įsimintiniausia teatro šventė vyko teatro vadovo Vidmanto Bartulio laikais – pasirodyme dalyvavo visi, pradedant teatro direktorium, baigiant kiemsargiu. Su tokiu spektakliu buvo galima ir gastrolių važinėti", – pasakojo 70–metis teatro veteranas.
Pašnekovas įsitikinęs, kad daugiausiai kivirčų teatre kyla likus porai savaičių iki premjeros. "Tada prasideda psichozė. Visi pikti, greitai kyla barniai, pasipila ašaros. Po premjeros – vėl visi bučiuojasi. Toks jau tas permainingas mūsų mūzos Melpomenės gyvenimas", – juokėsi E.Pesliakas.
Dabar – laukimo būsena
J.Onaitytė liūdnai pastebėjo, kad žmonės, kuriais ji žavėjosi ir iš kurių mokėsi atėjusi į teatrą, po truputį išeina.
"Atsakomybė tęsti teatro tradicijas, puoselėti meilę profesijai gula ant mūsų kartos. Norisi ne pamokslais, o darbais mokyti. Taigi vėl grįžtame prie režisieriaus-vedlio temos. Man atrodo, dabar visi širdies gilumoje tokio kūrėjo laukiame", – prisipažino artistė.
Grįžimo namo laukimas – taip šių dienų teatralų būklę nusakė R.Staliliūnaitė.
"Dabar teatras išgyvena laukimo būseną. Turi pasibaigti remontai, visi turi sugrįžti į namus – teatrą. Tada turbūt prasidės rimti darbai. Žmonėms reikės atsigauti po nuovargio", – prognozavo ji.
Teatro ritualai
Teatras neįsivaizduojamas be šiai erdvei būdingų ritualų. Konkretaus spektaklio ritualus neretai sukuria režisieriai, asmenines ir kitąkart net kolegoms neatskleidžiamas sėkmę scenoje turinčias užtikrinti ceremonijas susikuria ir puoselėja patys aktoriai.
Ilgamečio KVADT aktoriaus, dabar – Kauno menininkų namų direktoriaus Viktoro Valašino teigimu, visi ritualai atliekami tam, kad jaudulys, neišvengiamai apimantis prieš lipant į sceną, virstų emocijomis, kurias reikės išreikšti vaidinant.
Visiškai priešingai spektakliui rengdavosi aktoriai Gražina Balandytė ir šviesios atminties Algimantas Masiulis. Jam reikėdavo pabūti tyloje, jai – iki paskutinės minutės prieš lipant į sceną vaikščioti užkulisiuose, pasakoti anekdotus, kalbinti kolegas.
J.Jurašas prieš kiekvieną spektaklį sukviesdavo aktorius susikibti rankomis, mintimis pabūti kartu.
G.Ivanauskas, prieš eidamas į sceną, prieina prie kiekvieno scenos partnerio, apkabina, palinki stiprybės, sėkmės.
J.Onaitytės ritualas – prieš spektaklį patylėti, ištiesti kojas horizontaliai ("Kad jos nebūtų tos pačios, kaip visą dieną"). Po to – dušas, gaivinanti arbata ir tylos valandėlė.
Svarbiausios praeities datos
1920 m. įkuriama Lietuvos dramos vaidykla, veikusi Miesto teatro rūmuose (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Juozo Vaičkaus režisuotos "Joninės" pirmąkart suvaidintos 1920 m. gruodžio 19 d. – ši data laikoma teatro gimtadieniu.
1925 m. prie Dramos ir Operos vaidyklų prisijungė baleto trupė, kolektyvui suteiktas Valstybės teatro vardas.
1924–1940 m. teatre režisavę Borisas Dauguvietis, Andrius Oleka-Žilinskas, Michailas Čechovas taikė Konstantino Stanislavskio, Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos teatrinių reformų principus.
1954–1966 m. – H.Vancevičiaus laikotarpis. Su 1957 m. režisuotu Juozo Grušo "Herkumi Mantu" teatras tapo lietuviškosios dramaturgijos puoselėtoju.
1967–1972 m. – J.Jurašo penkmetis. Jo režisuoti spektakliai "Moljeras", "Mamutų medžioklė", "Šventežeris", "Grasos namai", "Barbora Radvilaitė" su legendiniu R.Staliliūnaitės sukurtu Barboros Radvilaitės vaidmeniu tuo metu buvo labai novatoriški.
1975–1988 m. – J.Vaitkaus laikotarpis, kurio spektaklių platų spektrą atspindi "Karalius Ūbas" ir "Golgota".
1981 m. G.Padegimas pastatė A.Strindbergo "Kreditorius". Didelės sėkmės sulaukė ir jo režisuotas Thorntono Wilderio "Mūsų miestelis" (1982), N.Gogolio "Pamišėlio užrašai" (1985).
Naujausi komentarai