– Pradėkime nuo džiugiausių naujienų – buriuotojas prie Australijos krantų rado jūsų „Kuršį“. Kiek tai keičia situaciją ir bendrą nuotaiką?

– Tai tikrai daug keičia. Dar būdamas Australijoje tikėjausi sulaukti tokių naujienų, nes kartu su komanda buvome paskaičiavę, jog vėjas turėtų ją išnešti anksčiau. Kadangi ji buvo pusiau paskendusi, sumažėjęs buringumas šiek tiek pakeitė mūsų skaičiavimus – valtis dreifavo lėčiau. Tačiau sulaukiau tos dienos. Kelis kartus sapnavosi ta gelbėjimo operacija, tai šiandien mes ją turime realiai.

– Kas toliau?

– Toliau bandysime ją ištraukti iš Koralų jūros. Yra viena patyrusi irkluotoja Liz, kuri yra perplaukusi Atlantą. Ji gyvena visai netoli tos vietos, kur dabar yra valtis. Pagal koordinates ji yra maždaug 500 km į šiaurę nuo Brisbano ir tik 12–13 km nuo kranto, tad palyginti arti.

– Ar valtis labai nutolo nuo vietos, kur ją palikote?

– Palyginti ne tiek ir daug. Mes buvome apskaičiavę, kad ji turėtų išsilaikyti tame regione. Tiksliai numatyti tokias trajektorijas sudėtinga, nes keičiasi buringumas, srovės, vėjai, tačiau, manau, ji nutolo tik kelis šimtus jūrmylių nuo tos vietos, kur mane išgelbėjo. Galbūt šiek tiek daugiau. Buvo momentas, kai iki kranto man liko apie 280 ar 380 km – gana mažai. Pagal skaičiavimus, jei būčiau išlaikęs tą patį tempą, krantą turėjau pasiekti per 3–4 dienas.

– Kokios buvo jūsų emocijos, jausmai, mintys, kai reikėjo palikti valtį?

– Atvirai pasakius, kai kurios akimirkos vis dar grįžta į atmintį. Visai neseniai vaizdo įrašų montuotojas peržiūrinėjo medžiagą ir papasakojo man vieną epizodą – sakė, kad ekrane matė mane kruviną, kalbantį į kamerą. Aš to visiškai neprisimenu. Tos 3,5 paros man susiliejo į vieną dieną, nes praktiškai nemiegojau, viskas tiesiog išsitęsė. Vis prisimenu naujas detales, todėl, manau, reikėtų pradėti jas užsirašinėti, kad išlaikyčiau aiškią įvykių chronologiją. Žinau, nuo ko viskas prasidėjo, žinau kertinius momentus, kurie lėmė įvykių eigą, bet kai kuriuos aspektus jau norisi fiksuoti tiksliau. Dabar kilo mintis balandžio 9 d. „Švyturio“ arenoje susitikti su savo gerbėjais ir gyvai papasakoti, kaip viskas vyko.

– Kokios mintys tuo metu sukosi galvoje? Ar galvojote, kad viskas, žūsite?

– Galbūt nebuvo tokios aiškios minties, kad viskas baigta, bet supratau, kad tokia galimybė yra. Vis dėlto mirties baimės nejaučiau. Galbūt ateityje, kai atsiras filmas ar kažkas, žmonės supras, kokia buvo reali situacija ir kiek to nerimo iš tikrųjų buvo. Aišku viena – situacija buvo rimta. Ryšį su krantu praradau likus 12 val. iki lemtingo momento.

Paskutinę gautą informaciją turėjau dar prieš tas 12 val. Iš pradžių prietaisai dar siuntė duomenis, bet viskas keitėsi chaotiškai ir kardinaliai. Jūrininkai pasakytų, kad į tokią situaciją pakliūti nereikia – svarbiausia yra jos išvengti. Mūsų skaičiavimai rodė, kad turėtume judėti pagal taifūno trajektoriją jo gale, nes jis sukasi pagal laikrodžio rodyklę. Tai jau būtų buvęs trečias kartas, kai pasinaudoju taifūnu.

Taifūnas turi milžinišką epicentrą ir gali padėti patekti į vandenyno sroves, kurias buvau numatęs. Taip pat tikėjausi, kad jis padės pasiekti krantą, nes paskutinė mano turėta informacija rodė, kad taifūnas traukiasi ir galiu saugiai plaukti ta kryptimi, kur vėjas mane „pakabins“. Tačiau paaiškėjo, kad tuo metu taifūnas pakeitė trajektoriją ir pradėjo judėti tiesiai į mane, o aš šios informacijos neturėjau. Dėl to atsidūriau audros epicentre – vėjas siekė 220 km/val, o bangos buvo 16 m aukščio. Man buvo pranešta, kad stipriausias vėjas sieks daugiausiai 60 mazgų, o bangos turėtų būti 5–7 m aukščio. Tačiau situacija pasikeitė kardinaliai – sąlygos tapo tris kartus ekstremalesnės.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Atrodė, kad jau netrukus pasieksite savo tikslą ir Gineso rekordą. Ar ši nelaimė sujaukė visus planus?

– Ne, nes nuo pat pradžių ir žiniasklaidai sakiau: palaukime, kol išlipsiu į krantą, tada ir skaičiuosime rezultatus. Negali pradėti fiksuoti laimėjimo anksčiau laiko – net jei viena koja jau krante, dar niekas neaišku, reikia abiejų kojų ant žemės. Aš niekada nesiekiau Gineso rekordų, visų pirma. Bet faktas, kad jie yra ir bus. Šiai dienai galiu drąsiai pasakyti – bus užfiksuoti bent keli Gineso rekordai. Matome, kad bent du rekordus tikrai galima užregistruoti – kaip greičiausią Ramiojo vandenyno kirtimą, nesvarbu iš kurios pusės skaičiuojant, ir kaip greičiausią plaukimą iš rytų į vakarus. Ramųjį vandenyną perplaukiau per 115 dienų, o vandenyje praleidau iš viso 140 dienų. Tai jau buvo kitose vandenyno ribose, bet viskas vyko taip, kaip vyko. Visomis savo patirtimis dalinausi socialiniuose tinkluose, tad daugelis viską matė.

– Kaip jus pakeitė ši kelionė? Sakote, kad dabar mėgausitės kiekviena gyvenimo akimirka. Ar tai jau vyksta, ar visgi išlipus į krantą, nurimus viskam – vėl tas pats?

– Geras klausimas. Aišku, kartais sau pažadu sustoti ir įvertinti tam tikras akimirkas. Vienas iš mano pažadų buvo nesikeisti – toliau gyventi taip, kaip gyvenau iki šiol. Nes nemanau, kad darau kažką blogo ar kad dėl to kažkas gali kentėti.

– Tokie iššūkiai jūsų nesustabdė?

– Ne, bet kai atsiduri krante, vėl grįžti į rutiną, matai realų gyvenimą, matai, kiek yra pavydo, menkinimo…

– Čia kitokios bangos?

– Taip, čia kitokios bangos. Nežinau, kas čia vyksta.

– Taifūne jautėtės geriau?

– Atvirai pasakysiu – taip. Net ir baisiausiais momentais taifūne jaučiausi geriau nei kartais čia, krante. Bet suprantu, kad to nepakeisi. Per vieną dieną nei pasaulis, nei tu pats nepasikeiti. Viskas priklauso nuo to, ką sau pasižadi, kaip nusprendi gyventi. Tai – kiekvieno žmogaus širdies reikalas. Aš ir toliau darysiu tai, ką dariau iki šiol. Mano kredo – daryk tai, ką nori, naudokis kiekvienu gyvenimo šansu, suteiktu tau ir, svarbiausia, nekenk kitiems.

– Šį kartą privertėte visą Lietuvą sulaikyti kvapą stebint, kas vyksta. Linkime jums dar daugiau iššūkių ir sėkmingų patirčių ateityje.