Šeštadienio interviu

A.Žalys: “Džiaugiuosi gyvenimą susiejęs su Klaipėda”

Miesto gimtadienio proga susitikome su Alfonsu Žaliu - ilgamečiu Klaipėdos vadovu, kurio vardą uostamiesčio žmonės taria su pagarba. Jau egzistuoja frazė „Žalio laikais“, ir kuo toliau, tuo labiau ji bus kartojama, nes tais laikais miestas iš tiesų nuosekliai keitė pilką savo veidą. Miesto garbės pilietis, Klaipėdos universiteto garbės daktaras, Kovo 11-osios Akto signataras... „Alfonsas Žalys buvo geras orkestro dirigentas arba geras komandos treneris, kuris suvokia, jog sėkmė priklauso nuo kolektyvo, nuo gerų komandos narių“, - sakė kitas miestui daug nusipelnęs „Žalio laikų“ bendražygis Valentinas Greičiūnas.

Šiuo metu Alfonsą Žalį vis rečiau matome aktyviame miestiečių gyvenime. Gal per daug kažkada išeikvota jėgų uostamiesčio labui, kad šiandien jas tenka tausoti ir pagrindinę laiko dalį praleisti namuose. Čia ir pasikalbėjome. Pirmiausia apie įspūdžius iš Jūrų muziejaus 25-mečio iškilmių, paskui apie šeimą, vaikus, anūkus... Ir apie tą komandą, kuri kadaise taip sėkmingai darbavosi Klaipėdos labui.

- Kur ir ką dabar veikia Jūsų sūnūs?

- Artūras gyvena ir dirba Amerikoje. Ten ir abi anūkės - Anikė ir Urtė. Kai dar tik dairėsi, ką čia toliau su ta Amerika darys, mergaitės gyveno pas mus. Antrą kartą patyrėme, ką reiškia auginti vaikus.

- Koks gražus ir klaipėdietiškas vardas - Anikė!

- O pats mažiausias mano anūkas vardu Bartas. Ir gimęs prūsų krašte - Kaliningrade. Ar žinote, kas buvo Bartas? Tai pagrindinis Herkaus Manto - didžiojo prūsų sukilimo vado - pagalbininkas. Visų anūkų vardai kilę iš šio krašto. Na, Urtė jau ne viena po Klaipėdą vaikšto, parenka tėveliai tokį vardą savo dukrytėms. Tačiau kad būtų Anikė - negirdėjau. O mūsiškė Anikė ir gimusi kaip tik tuo metu, kai atstatytas paminklas šiai Simono Dacho herojei Teatro aikštėje.

-Vadinasi, savo sūnus ne kasdien matote, abu užsieniuose? Istorikas Vytautas Žalys dabar generalinis konsulas...

- Taip, Vytautas dirba Kaliningrade Lietuvos konsulato generaliniu konsulu. Dirbo Amerikos ambasadoje, įgijo šio darbo patirties. Ką sprendžia konsulatas Kaliningrade? Užtikrina gerus Lietuvos ir Kaliningrado srities ryšius, sprendžia vizų išdavimo, ten gyvenančių lietuvių reikalus. Ryšių su namais, su tėvais vaikai niekada nenutraukia. Vienas dažnai paskambina, kitas pas save nusiveža... Tik prieš kelias dienas grįžome su žmonele iš Kaliningrado. Dabar vizų reikia norint ten nuvažiuoti.

- Ką byloja Kaliningradas dabar, pažvelgus į jį iš šalies?

- Kas seniai buvo, seniai matė - pasikeitimų daug. Parduotuvės ir ten jau gražios ir visko pilnos. Tik žmonės yra galimybių varžomi. Kaliningrado ir Lietuvos ryšiai labai tamprūs, čia veikia daug lietuviškų bendrovių.

- Kokia Jūsų dienotvarkė dabar namuose?

- Niekur nebeskubu. Svarbu laiku išgerti vaistus. Paskaityti spaudą, žmonelės padedamas einu pasivaikščioti... Vėl pagulėti... Tikrai nesu pamirštas. Skambučių sulaukiu daug, daug kur kviečia. Bet ligos nebeleidžia būti aktyviam.

-Žvilgtelkime į Klaipėdą. Kokia ji buvo, kai tapote tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininku?

- Tuomet gyvenimui Klaipėdoje, pramonei, ypač žuvies, vadovavo Maskva. Pastangos vystyti žuvininkystę tarnavo miesto nutautinimui. Pagrindines pozicijas užimdavo iš toli atsiųsti kadrai, tik jiems buvo atviros visos durys. O ką miestas turėjo kultūros srityje? Dramos teatrą, Kultūros rūmus, kelis kino teatrus, kraštotyros muziejų, aukštesniąją muzikos mokyklą, vienintelį vakarinį aukštosios mokyklos fakultetą. Į tai rėmėsi visas miesto kultūrinis gyvenimas. Gyventojų skaičius artėjo prie 150 tūkstančių. Pradėjome steigti kultūros ir mokymo įstaigas. Vėliau supratome, kad reikia parengti bazę ir aukštajai mokyklai Klaipėdoje. Pavyko įsteigti kelių aukštųjų mokyklų fakultetus. Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas pirmųjų žygių buvo už Klaipėdos universiteto atsiradimą. Man teko didelė garbė 1990 metų spalio 5 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos - atkuriamojo Seimo - posėdyje pristatyti Klaipėdos universiteto įsteigimo nuo 1991 m. sausio 1 d. dokumentą. Tai labai svarbus sprendimas, vienas gražiausių nepriklausomos Lietuvos laimėjimų

Klaipėdą kūrėme kartu su daugeliu šviesių, išsilavinusių, atsidavusių idėjai asmenybių. Ne tik Klaipėdoje, bet ir Vilniuje. Reikėjo žinoti kelius, kuriais eiti, kad nueitum iki tikslo. Dažnas sumanymas buvo įgyvendinamas ekstremaliomis sąlygomis - kaip Jūrų muziejaus statyba. Tai atskira epopėja...

Įvairiose valstybinėse institucijose dirbo daug šviesių protų. Mums, miesto vadovams, nereikėjo ieškoti kelių per partijos CK, ieškojome kelių pas tuos žmones, kurie konkrečiai tvarkė ūkio reiklaus, įpindavome čia miesto interesus. Labai svarbi sritis finansai...

Iš pradžių ir Romualdas Sikorskis su kreivoka šypsenėle žiūrėdavo į klaipėdiečių užmojus, nemanė, kad mūsų ketinimai rimti ir nuoseklūs. Patikėjo. O ir pats turėjo sentimentų, buvo mūšių už Klaipėdą dalyvis, 16-osios lietuviškosios divizijos narys, savo žingsniais perėjęs per miesto karo griuvėsius. Turėjome jo užtarimą, kaip ir mūsų banko valdytojo šviesaus atminimo Stasio Černiausko. Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas buvo Ksaveras Kairys, reikėjo ir pas jį kelią nusitiesti.

- Klaipėda dar nepamiršo savo ilgamečio pirmojo partijos sekretoriaus Jono Gurecko.

- Tai buvo kuklus, plačios erudicijos, išsilavinęs, nemenką gyvenimo patirtį turįs žmogus, norėjęs padaryti daug gero Klaipėdai. Deja, vėliau mūsų keliai su Jonu Gurecku išsiskyrė. Jis sutiko, kad respublikai reikia daugiau savarankiškumo, tačiau netikėjo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma.

- Miestui vadovavote daugiau kaip 21 metus. Drąsiai ėjote į pirmojo Sąjūdžio bangą, patraukėte paskui save daug Klaipėdos šviesuomenės. Bet svarbos nepraranda konkretūs, apčiuopiami darbai žmonėms. Ką dar svarbaus miestui padarė Jūsų komanda?

- Klaipėda kiekvienais metais įvykdydavo ir viršydavo gyvenamųjų namų statybos užduotis. Skatinome, kad namus statytų ir pelningai dirbančios gamybinės organizacijos. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas senamiesčiui, miesto piliavietei ir Jono kalneliui. Laikrodžių, Mažosios Lietuvos, Kalvystės muziejai. Paveikslų galerija, Parodų rūmai, „Žalgirio“ stadiono rekonstrukcija, dviračių trekas, sporto kompleksai jaunimui - teniso kortai, baseinai, Skulptūrų parkas...

- Kaip Jūsų akimis atrodo šiandieninė Klaipėda? Ko palinkėtumėte klaipėdiškiams.

- Malonu, kad miesto taryba rado galimybių pastebimai tvarkyti miestą. Matau, kad daug pastatų atnaujina, daug intensyviau vyksta statybos. Miestas gražėja. Jaučiamos mero Rimanto Taraškevičiaus pastangos. Manau, kad miesto vairas yra gerose, tvirtose rankose. Aš nuoširdžiai jas spaudžiu. Visiems klaipėdiečiams linkiu optimizmo. Kas blogiausia - jau praeityje. Būkime tikri savo miesto patriotai, ir turėsime kuo pasidžiaugti.

- Daug kartų yra tekę girdėti frazę „prie Žalio buvo tvarka“. Tai apie savivaldybės darbą. Sakydavo: „Žalys tik pereina per koridorių, visi pasitempia. O jei kabineto duris atidaro - pagarbiai atsistoja“...

- Ką čia apie save pasakysi... Buvau reiklus sau. Penktą ar šeštą vakaro niekada nebaigdavau darbo. Matyt, iš to viskas. Ir šeštadienių niekada neturėjau, visada buvau darbe. Jei ne kokie nors svečiai, vaikščiojau po miestą. Mėgau pats viską „pačiupinėti“ ir žinoti padėtį ne iš pranešėjų ar nuogirdų. Reiklūs buvo ir kiti miesto vadovai. Ypač Valentinas Greičiūnas, išmintingas, patikimiausias žmogus, ieškojęs ir žinojęs visus kelius miesto gerovei kelti. Dabar mąstau, kad pats sau kartais gal ir perlenkdavau lazdą. Buvau kategoriškai nusiteikęs prieš kolektyvinio sodo sklypą sau. Neturiu. Nenusipirkau ir automobilio.

- Absoliuti dauguma klaipėdiečių ir šiandien jaučia Jums didžiulę pagarbą, puikiai žino Jūsų nesavanaudiškas pastangas miestui. Beje, buvote taip labai užsiėmęs darbu, reikalais, bet Jūsų vaikai užaugo geri.

-Dėkingas savo mielai žmonelei Genutei. Ji aukojosi šeimai. Čia didžiausi jos nuopelnai.

- Bet vaikams labai svarbus tėvo pavyzdys. O kokia buvo jūsų vaikystė, šeima? Kur ji prabėgo, kiek broliukų, sesučių?

- Raizgių kaimas prie Padubysio Šiaulių krašte. Paprasti kaimo žmonės. Buvau penkerių metukų, kai mirė mama. Mirė ir vienintelė tikra sesutė. Dar maža, dvejų metukų. Užaugino pamotė. Labai gera moteris. Mylėjo, stengėsi, kad mokyčiausi. Abiem Motinoms keliu kepurėlę prie kapo.