Prakalbintos legendos

Be šokio žmogus – vienišas ir tuščias!

Šiemet Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedros profesorius Juozas Gudavičius apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Jo ir kolegų pastangomis iš mūsų mokymo įstaigų dar neišnyko šokių pamokos, o scenoje vis dar sušvyti tautinis kostiumas ir liaudies šokio žingsniai. Profesoriaus pastangomis Lietuvos vardas ilgam įrašytas į sceninio liaudies šokio programas.

Kai Lietuva sėdėjo prie televizorių ir šaukė „Žal-gi-ris! Žal-gi-ris!“, tai buvo vienas takelių į mūsų tautiškai patriotinius jausmus. Tačiau dar daug anksčiau iki to tautiškumo kelią klojo dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ – aukšto sceninio meistriškumo kolektyvas. Be mūsų tautinės dainos skambesio, be dailaus šokio Lietuvos tautinė kultūra nebūtų turėjusi to žydinčios gėlės įvaizdžio, ir mūsų tautiškumas būtų nuvytęs. Jį kūrė ir kurstė asmenybės, kurios ir šiandien sukiojasi tarp mūsų. Lietuva visada šlovins du tautinio šokio galiūnus – šviesaus atminimo Juozą Lingį ir greta - Juozą Gudavičių. Beje, šokių profesoriumi jis tapo per... krepšinį!

Tautinių šokių karalius gyvena Klaipėdoje

Profesorius, šokių karalius Juozas Gudavičius jau seniai gyvena Klaipėdoje, ir dabar jį galima sutikti vaikštinėjantį po varvančiais klaipėdietiško gruodžio medžiais. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Choreografijos katedra didžiuojasi savo ąžuolu. Jis yra sukūręs ir žiūrovų džiaugsmui įvairių šalių scenose pateikęs dešimtis liaudiškų šokių. O kur dar tūkstančiai idėjų, kasdieninių darbų darbelių su studentais ir jau nuaidėjusiais šokių kolektyvais. Šis metraštis labiausiai išlieka ne tik popieriuje, ne vien knygose ir šokių figūrų braižiniuose, bet ir žmogaus emocijose, spalvinguose vaizdiniuose, išlikusiuose iš daugybės šaunių koncertų ir galingų dainų švenčių.

Į klausimą, ką profesoriui reiškia šokis, jis atsako:

- Šokis – tai sielos grožio išraiška, dvasinė būsena, kuri lydi žmogų nuo vaiko iki senatvės. Tai bendravimo forma, estetiniai jausmai, vidinė vertybė, išryškėjanti per profesiją ar tik kaip pomėgis. Tai žmogaus kultūros sudėtinė dalis. Smagu šokti pačiam, smagu žiniomis pasidalinti su kitais. Pragyventi metai sukaupė nemažai patirties. Malonu pasidalinti ja su žmonėmis, kurie domisi. O be to, šokis tai – malonumas! Neįsivaizduoju, kaip galima tik iš pareigos tokį malonumą paversti sunkiai pakeliamu darbu. Man šis darbas buvo ištisa šventė! Kiekvieno koncerto laukdavau ir laukiu kaip dvasinio išgyvenimo, kaip šventės! Tai nepaprasta būsena, kurią šokėjai pasidalina su žiūrovais. Be šokio žmogus būtų vienišas ir tuščias! – tiki profesorius Juozas Gudavičius.

Klaipėdiečiai neužmiršo puikių renginių – „Klumpakojo“ varžytuvių, „Aguonėlės“ švenčių, gausybės koncertų, koncertėlių, už kurių – šimtai ir tūkstančiai jaunų žmonių, savo laisvalaikį praleidę šauniai ir prasmingai, gerų vadovų dėka pratęsę mūsų tautiškosios kultūros gyvenimą ir gyvavimą. Beveik galima garantuoti, kad „Blezdingėlę“ ar „Klumpakojį“ šokantys jaunuoliai gauna gerą vidinį užtaisą ir jiems nerūpės kioskus plėšti...

Vis dėlto – krepšinis!

Profesorius Juozas Gudavičius kiekviena proga primena: nenorėtų, kad Lietuvoje neliktų liaudies šokių, kaip tai yra atsitikę daugelyje pasaulio šalių.

O kur yra tie takeliai, kurie patį maestro atvedė į sceną, padarė jį šokių meno išminčiumi? Choreografijos katedra, gerbdama savo patriarchą, yra sukaupusi nemenką pluoštą atsiminimų, išleistas bukletas. Čia ir atsekėme takelius, kuriais ėjo Juozas Gudavičius, kuriais išsivaikščiojo ir jo mokiniai, visada su didele meile ir širdies šviesa prisimenantys savo Mokytoją. Pokario jaunimas, turėjęs tik vienas kelnes, tik kieno nors išaugtus batus ir... amžiną alkį malšindami kukliu duonos kąsniu, prie kurio ilgos eilės su maisto kortele rankoje stovėta! – tas jaunimas veržėsi į šviesą pats!

Štai ką savo atsiminimuose yra parašęs profesoriaus jaunystės draugas K. Poškaitis: „Su Juozu Gudavičiumi susitikau 1946 metų pradžioje. Ir kad jis šiandien yra šokių profesorius, reikia dėkoti sportui. (...) Tuometiniame Liaudies ansamblyje (kuris vėliau tapo „Lietuvos“ ansambliu), buvo keli šokėjai, kurie mokėjo žaisti krepšinį ir žaidė. Rimtesni krepšininkai buvome tik keturi, būtinai reikėjo penkto žaidėjo. (...) A. Mileišis iš savo gimnazijos laikų prisiminė Juozą Gudavičių, kuris tuomet vienoje mokykloje dirbo fizinio lavinimo mokytoju ir dar vadovavo šokių kolektyvui. Mūsų ansamblio vadovybė už sportą nesmerkė, palaikė. Su savo ansamblio meno vadovu Jonu Švedu sutarėme, ir jau 1946 metų pradžioje J. Gudavičius pradėjo pirmuosius žingsnius šokių profesoriaus kelyje... Ir sportas sekėsi! 1947 metais mūsų krepšinio komanda „Menas“ buvo Vilniaus miesto čempionė. Padėjo Juozas Gudavičius!“

Ir tėviškai rūpestingas

Puikiai savo mokytoją prisimena mokiniai ir visada išlieka dėkingi ne tik už profesines žinias, bet ir už tėvišką globą. Negalima nepacituoti baletmeisterio, pedagogo Vaclovo Paukštės: „Savo pirmąjį šokio mokytoją pažįstu nuo 1962 metų, kai Vilniaus meno mokyklos choreografijos skyriuje pradėjo rengti pirmuosius lietuvių sceninio šokio šokėjus profesionalus. Tai reiklus, rūpestingas mokytojas, rūpinęsis savo mokiniais ne tik choreografijos salėje (per pamokas), bet jam rūpėjo ir mūsų sveikata, buitis. Dauguma „liaudininkų“ gyvenome prie mokyklos esančiame „internate“. Bėgdami į pamokas, dažnai susitikdavome ir savo mokytoją. Pasisveikinti tai pasisveikindavome, bet žiemos metu tekdavo atlikti ir dar vieną procedūrą. Sakydavo: „Na, parodyk!“ Tada tekdavo lenktis, atsiraitoti kelnes ir... jei nebūdavome užsivilkę apatinių, tekdavo šiaušti atgal. Susirinkę į pamoką, visada išklausydavome savotišką paskaitėlę apie sveikatą. Jis ne vien darbu mokėjo sutelkti apie save šokėjus. Kokias Juozines mums iškeldavo kartu su Juozu Lingiu! Bet rytą nebandyk būti prastos formos: „Jei nemoki linksmintis, gerk kefyrą!“ Darbe buvo labai konkretus. Neateidavo tik su idėja, o būdavo pateikiama tiksli medžiaga, likdavo tik jai įpūsti dvasią.“

Profesorius visą gyvenimą domisi savo mokiniais, siūlo nenustoti mokytis, ne vien atsakingai dirbti.

Mokiniai – jo kūrinių atlikėjai

Žinoma šalies choreografė S. Einikytė suskaičiavo, kad maestro Juozas Gudavičius, būdamas puikus pedagogas, yra sunkiai pralenkiamas šokių kūrėjas. Jis sukūrė per 40 liaudies ir originalių šokių. Jo autorystei priklauso garsusis „Klumpakojis“, „Rezginėlė“, „Priegalvėlis“, „Viliotinis“ – gausybė šokių, kurie sudaro mūsų choreografijos aukso fondą. Daug šokių reikalauja aukštesnės atlikimo technikos nei tradicinis liaudies šokis, kūrė ir estradiniams kolektyvams. Šviesaus atminimo kompozitorius Konradas Kaveckas, jau būdamas senolis, vadino Juozą Gudavičių šokių karaliumi.

Šviesaus atminimo Juozas Lingys, negęstanti Lietuvos choreografijos žvaigždė, taip yra atsiliepęs: „Jeigu J. Gudavičių ir jo nuveiktus darbus lyginsime su artoju, tai galėsime pasakyti, kad visos jo suartos vagos – tiesios, gilios, meistriškos; jei su pjovėju – tai jo barai platūs, gausūs, kruopščiai apdoroti; o jei su ąžuolu – tai jo šakos vešlios ir plačiai išsikerojusios į visas šalis“.

Net jeigu ir nesate šokę „Kepurinės“ ar „Bitute, pilkoji“, vis tiek negalite neturėti jausmų lietuvių tautiniam šokiui, kuris Lietuvą kaip gražią ryškiaspalvę gėlę pristatydavo įvairioms pasaulio šalims. Klaipėdoje inkarą nuleidusio profesoriaus pastangų labai daug įdėta.

Dukros – ne šokėjėlės

Profesoriaus gyvenimo draugė Janina – jaunystės šokėjėlė! Kartu jau prašoko visus 50 metų, jau atšvęstos auksinės vestuvės. Užaugo dvi dukros, bet ne šokėjėlės. Atkalbėjo!

Kai atsivertę „Lietuvos rytą“ sustosite ties Dalios Gudavičiūtės straipsniu, žinokite, kad tai profesoriaus dukra. Ji – ne šokėjėlė, o žurnalistė. Ir anūkas Andrius, gyvenęs pas senelius, mokęsis Klaipėdoje, taip pat per įdomius aplinkkelius, sukaupęs nemenkų žinių ir patirties, pasuko į žurnalistiką – dirbo „Verslo žiniose“. Kita dukra Vilija Gudavičiūtė–Želvienė taip pat žurnalistė, dirba televizijoje (LNK).

***

Vilnius – profesoriaus jaunystės miestas. Toje vietoje, kur dabar stovi Operos ir baleto teatras, Juozas Gudavičius kartu su kitais vilniečiais valė karo griuvėsius. Lygino griuvėsius ir ten, kur dabar stovi Seimo rūmai, čia ilgus dešimtmečius buvo stadionas. Į Klaipėdą pirmą kartą atvažiavo 1946-aisiais, kai ir ši buvo tik pradėjusi vaduotis iš karo griuvėsių, kai Manto gatvė buvo tuščia – be namų, be žmonių. Atvažiavo su Valstybiniu ansambliu koncertuoti. Visa kultūra tuomet tilpo Vytauto Didžiojo gimnazijos salėje. Ne, nebuvo minties, kad grįš čia po kelių dešimtmečių ir garsins Klaipėdą kaip profesorius, kaip šokių karalius.