Šeštadienio interviu

A. Bernotienė: „Parpuolantį kelkime savo gerumu“

Kretingiškiai Metų žmogumi išrinko Apoloniją Bernotienę - labdaros valgyklos šeimininkę. Liekna, tiesi ir judri 77-erių metų Apolonija - vienplaukė, vilkėdama tik virtuvės chalatėlį, žiemos skersvėjų perpučiamame koridoriuje dalijo maistą alkaniems kretingiškiams. Valgyklą po senoviškais skliautais glaudžia pranciškonų vienuolynas. Dabar čia - remontas. Statybininkai nuolat varsto visas duris, šaltas „ciongas“ traukia, žmonės skubina vieni kitus. Apolonija parūpino produktų, kuriuos galima išdalinti, kaip ji sako, „į rankas“. Kol vyksta remontas, labdaros valgyklos lankytojai negalės susėsti prie bendro stalo, tačiau nepamaitinti neliks. „Ką nors sugalvosim, ką nors padarysim, nepaliksim nevalgiusių“, - su didžia atsakomybe kalbėjo Apolonija Bernotienė. Kai iš įvairiausių Kretingos gatvelių susirinkusi šeimyna su nešuliukais rankose išsiskirstė kas sau, pakalbėjome.

- Girdėjome, kad jau dešimtį metų čia dirbate nemokamai, maitinate neturtingiausius kretingiškius. Kaip jūs pasirinkote tokį gyvenimo būdą?

- Niekada nenustoju minties, kad ir aš pati galėjau būti ne šioje, o anoje stalo pusėje – iš kur tiesiasi rankos paimti lėkštę karštos sriubos ir kelias riekes duonos. Esu laimingiausias žmogus, kad šiandien galiu duoti, o ne imti. Tai didžiausia mano gyvenime dovana – šitas darbas. Kad tik Dievas mane kuo ilgiau palaikytų, kad galėčiau kuo daugiau grąžinti skolos gyvenimui, žmonėms. Mano šeimai teko pakelti didelį vargą. Metų metus, dešimtmečius. Bet visada buvo gerų žmonių, kurie padėjo. Be atlygio, be jokio išskaičiavimo. Dabar aš tik skolą atidavinėju. Esu pats paprasčiausias žmogus, koks tik gali būti. Man labai nedrąsu būtų kam nors ir prisipažinti, kad tokį vardą gavau...

- Metų kretingiškės vardas tikrai puikus apdovanojimas. O nuo kada jūs Kretingoje, koks buvo gyvenimas?

- Esu iš Radviliškio, į Kretingą atsikėlėme 1948 metais. Dirbau Bajoruose, „Laisvės“ fabrike, prie verpalų. Vyras sunkiai sirgo, reikėjo ilgai slaugyti. Mirė jaunas, kai mano sūnūs buvo tik 9 ir 6 metų. Turėjau ir sergančią mamą. Ne kartą reikėjo atsiprašyti iš pamainos darbe ir tekinomis bėgti nualpusios, iškritusios kelti. Paskui atidirbti. Kas tokio gyvenimo negyvenęs, nesupras, neišpasakosi. Likau našlė, vaikus į mokyklą reikia leisti, maitinti. Atsižadėjau tada visko: išeigų, naujų vedybų, rūpintis savimi – atsidaviau tik bažnyčiai ir vaikams. Meldžiau Dievą tik stiprybės, kad tik neatimtų manęs nuo vaikų, kad galėčiau juos užauginti kaip galima dorus. Visą laiką dirbau be poilsio. Vienintelis poilsis – malda ir bažnyčia. Šiai pareigai atsidaviau be jokių nuolaidų. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą. Visų akyse buvau tikriausia davatka. Bet niekas niekada manęs nepajuokė ir nepastūmė. Fabrike mane gerbė visi – nuo aukščiausio vadovo iki žemiausio pavaldinio. Ir šiandieną žemai nusilenkdama galiu padėkoti ir bendradarbiams, ir buvusiam „Laisvės“ direktoriui Gužauskui – daug padėjo. Nesigailiu, kad taip (davatkiškai) gyvenau – pasirinkau teisingai. Vaikai užaugo geri. Turiu septynis anūkus, visi mane myli. O dirbti čia, labdaros valgykloje, yra tikras džiaugsmas. Kol gyva, kol galėsiu, dirbsiu ir tarnausiu žmonėms. Kuo daugiau padarai gerų darbų, tuo žmogus laimingesnis jautiesi. Ar ne apie laimę visi galvojame? O aš – laiminga! Baigusi darbą virtuvėje, bėgu pas vienišus sunkius ligonius, nes žinau, kaip jie laukia žmogaus akių ir rankų...

- Dirbti labdaros valgykloje reikia sugebėti – juk tai ne namų virtuvė. Ar nereikėjo kokio nors pasirengimo?

- Ne tiek esu virusi, maitinusi. Iš „Laisvės“ fabriko išėjau. Kretingoje buvo organizuoti kulinarijos kursai. Baigiau juos ir važinėjau į Palangą, į „Neringos“ poilsinę. Dirbau virtuvėje, tekdavo maitinti iki pusantro tūkstančio žmonių. Praktikos ir patirties virtuvėje turiu. Palangos turistinėje bazėje esu dirbusi. Ir po du darbus turėjau: virtuvėje ir gydyklose - pakaitomis.

- Sako, kad jūs tvarkote visą šios valgyklos ūkį: pati produktus gaunate, pati važiuojate ieškoti. Ar nesunku?

- Kol stipri ir galiu – vienas malonumas stengtis. Juk aplinkui yra daug gerų žmonių. Kai juos sutinki, kai jie tiek iš paskutiniųjų aukoja – juk tai gyvenimo grožis, kurį ne visi nori matyti ir patirti! Moterys parapijietės iš Kumpikų, Latvelių kaimų pačios iš savo kaimynų surenka daržovių, bulvių, kiaušinių, lašinių – kas ką gali aukoja – ir atveža čia į valgyklą. Bulvių, daržovių niekada nereikia pirkti. Labai geros labdaros gaunu iš Žibininkų, „Juozo alaus“ užeigos. Juozas atveža kibirus labai gerų taukų. Jie visur tinka. Man virtuvėje jų tiek daug nereikia. Tai aš išdalinu žmonėms. Sudedu į maišelius ir įduodu. Bulvę pasikeps ar ant duonelės užsiteps – geras maistas. Labai patenkinti žmonės, labai prašo dar tokių taukų.

- Ar jūsų tikrai neapima liūdesys žiūrint į gana jaunus veidus, jaunas rankas – prašančias? Ar negalėtų dirbti, užsidirbti, stengtis iš paskutiniųjų – kaip kad jūs stengiatės?

- Nėra blogų žmonių. Kiekviename galima rasti spindinčią gėrio žvaigždelę. Reikia leisti jai kuo aiškiau suspindėti. Niekada neanalizuoju, neklausinėju, kodėl tu, žmogau, šiandien štai taip atrodai ar nusiritai... Nė vienas neturime teisės priekaištauti ar teisti. Pakylėk tą puolantį žmogų savo gerumu – tokios pastangos reikalingos iš mūsų visų. Man gražiausia matyti, kaip vaikai iš įvairių mokyklų atneša mums savo auką – uogienės, kurią kartu su mama virė, ką nors nupirkę iš savo santaupėlių. Jų tokie šviečiantys veidai, tokie laimingi! Tą savo žygį jie įsimena ilgam ir laukia kito. O aš laiminga sulaukti ir jų, ir iš kaimų atvažiavusių žmonių. Kurie aukoja, tiems ir sekasi. Kai gerą darbą padarai, jis visada sugrįžta.

***

Kretingos rajono visuomeninę labdaros organizaciją „Rūpestėliai“ įsteigė vienuoliai pranciškonai. Viena jos veiklos sričių – labdaros valgykla, veikianti jau dešimt metų, kur nuo pat pradžių dirba Apolonija Bernotienė. Kukliausias žmogus, laimingas tik tuo, kad gali dalinti savo gerumą ir meilę skurstantiems. Vis kaltai teisinosi, kad neturinti apie save ką pasakoti. Iš tiesų - už ją pačią iškalbingesnis jos darbas.