Šeštadienio interviu

Birutė Grigienė: “Sibiras buvo didžioji žmoniškumo mokykla”

Pasikeitusio gyvenimo gausme dar tebegirdime ir tremties vagonų dundesį, ir ligonių aimanas, verkiančių, duonelės prašančių vaikų balsus. Pirmadienį vykusiose Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos iškilmėse pagerbtas lagerių kankinių ir Sibiro tremtinių atminimas. Baigiantis gedulo ir vilties ženklais pažymėtai savaitei, prie mažyčio stalelio sėdome pakalbėti su tremtine Birute Grigiene.

- Jus ištrėmė dar mažą. Ar bent suvokėte, kas tada vyko?

- Jau buvau vienuolikos metų, tačiau vargas buvo išmokęs protauti nebe vaikiškai. Ėjau į pirmą Užvenčio gimnazijos klasę. Mokė rusų kalbos, šiek tiek jau supratau ir nugirdau miestelyje, kad naktį rengiasi išvežimams. Bėgu namo tėveliui pasakyti. O šis sako, kad tokių kaip mes nėra už ką tremti, juk varge gyvename. Be to, jei tokius išveš, kas žemę dirbs. Juk negali taip būti, kad žemę nedirbamą paliktų. Dar abejodamas bandė nusileisti sakydamas, kad dar šią naktį praleistume namuose, o jau kitą eisime slėptis, kol viskas praūš... Deja, kaip tik tą naktį ir apsupo stribai. Mudu su tėveliu vieni ir buvome namuose. Kiti broliai, seserys buvo išėję ir pasislėpę. Davė pusę valandos susiruošti. Iš išgąsčio nežinojau, ko imtis. Dedu į skrynelę lietuviškas mokyklines knygas. Jos buvo brangiausios. Vienas sargybinis juokiasi sakydamas, kad ten tokių knygų neprireiks. Tėvelis tariasi, ar nepasiėmus siuvamos mašinos “Zinger”, o kitas stribas tučtuojau prišoko ir iš siuvamosios išėmė šaudyklėlę. Be jos nepasiūsi. Sau gerą daiktą glemžėsi. Nuvežė mus į Užvenčio dvarą. Ten rinko visus aplinkinius tremiamuosius. Paskui nuvežė į Tryškių geležinkelio stotį, sugrūdo į užkaltus gyvulinius vagonus ir pradėjome kelionę. Vežė beveik mėnesį. Užkalti, sukniubę ant ryšulių, nežinojome, nei kada diena, nei kada naktis. Baisiausia buvo, kai dienos metą sustodavo laukuose ir laipindavo lauk gamtiškų reikalų atlikti. Vyrai, moterys, mergaitės, vaikai turime tūpti visų akivaizdoje, o prieš akis atstatytas šautuvo vamzdis... Tai pats baisiausias prisiminimas. Tik vežama į Sibirą pirmą kartą pamačiau traukinį. Vos nežuvau galvelę į plyšį įkišusi. Gerai, kad laiku vyrai pastebėjo. Važiavom vieni du su tėveliu - du buožės. Vienam 61 metai, kitai - 11 metelių... Nuvežė į Irkutsko sritį, Nižne Udinsko rajoną, Uda Vtoraja kaimą, į kolūkį “Vernyj putj”. Čia iš mūsų traukinio paliko dvylika šeimų. Mus sutiko kitų tautybių ankstesnių laikų tremtiniai. Visas kolūkis buvo vien tremtiniai: rusai, vokiečiai, ukrainiečiai, suomiai. Jie pasitiko žmoniškai, su atjauta, nors patekome į labai sunkias sąlygas. Išlipę iš traukinio negalėjome pastovėti, žingsnio žengti, tik žiūrėjome, kur įsikibti, viskas aplinkui “svyravo”... Apgyvendino barake, po kelias šeimas į vieną kambarėlį. Pirmiausiai nuvedė į pirtį, išmaudė, drabužius grąžino iškaitintus, jau be utėlių. Utėles vagone žmonės saujomis sėmė iš pažastų, nuo sprando ir pro vagono plyšį bėrė lauk.

- Kad žmoniškumas, tarpusavio atjauta ir pagalba padėjo išlikti Sibire gyviems, tvirtina dauguma tremtinių. Užsiminėte, kad ne tik Sibiras davė Jūsų šeimai didelių išbandymų.

- Sibiras iš tiesų daugeliui buvo didžioji žmoniškumo, draugiškumo, atjautos, atsakomybės už artimą geriausioji mokykla. Iš arti teko matyti ir badą, ir mirtį, ir nepakeliamą šaltį. Jei ne pagalba vienas kitam, mažai būtų išlikę gyvų. Seni žmonės sakydavo, kad vargas visko išmoko. Sibiras stipriuosius užgrūdino, padarė dar stipresnius, gerus dar geresnius, gabius dar mokytesnius. Tik bendra dvasios stiprybė mus gelbėjo. O mūsų šeimai iš tiesų ne Sibiras buvo pirmoji nelaimė. Mus išvežė 1949 metais, o dar 1942 m. mirė mano mama Ona Sireikienė. Likome šeši vaikai našlaičiai. Aš - pati mažiausia, - ketverių metelių. Vyresnioji sesuo Eugenija pasakojo, kad mama mirė šviesiausios sąmonės, būdama tik 36 metų amžiaus. Ji sušaukusi visus vaikus, paprašiusi atsiklaupti prie ligos patalo priešais Marijos paveikslą ir pasakiusi: “Vaikai, aš jau išeinu... Palieku jumis visus Marijos globai.” Bendra malda stiprino ir kelyje į Sibirą. Visas vagonas meldėsi garsiai ir giedojo. Man buvo labai skaudu, kad nėra mamos prisiglausti. Bet tėvelis buvo geras, žiūrėjo, globojo ir su jokia kita moterimi “nebesiženijo”, sakydavo, kad „ženytis“ galįs tik su ta pačia... Ateisiąs laikas... Atseit mirtis būsianti kita jo “ženatvė”. Kai mirė, pas mamą ir nuvežėme į Pavandenės kapelius. Tėvelis buvo pamaldus. Jis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Buvo patekęs į nelaisvę Austrų Vengrijoje, marinamas badu. Kai gaudavęs gabalėlį duonos, vis po trupinėlį pasilikdavęs, minkęs apvalius rutuliukus, džiovinęs juos prie savęs, pasidaręs rožančių ir nuolat melsdavęsis, kalbėdavęs rožančių. Išliko gyvas, sugebėjo namo pargrįžti ir vis sakydavo, kad tai tik per Dievo malonę... Vėliau Sibiro barake mes jau turėjome atskirą kambarį. Kiekvieną gegužės mėnesį pas mus susirinkdavo kitos lietuvių šeimos ir turėdavome savotiškas gegužines pamaldas - melsdavomės, giedodavome. Tėvelis buvo daug vargo ir kančių dar iki Sibiro patyręs. O ir Sibire nušalo kojų pirštus, teko operuoti...

- Rodėte savo brolio, laidojamo Sibire, nuotrauką. Kas jam atsitiko?

- Brolis Vytautas, likęs Lietuvoje, taip ilgėjosi tėvo, kad ryžosi atvažiuoti pas mus į Sibirą, sulaukti tėvelio tremties pabaigos ir kartu pargrįžti į Lietuvą. Atvažiavo, ėjo į miško ruošimo darbus. Speigas, o jie taip sunkiai dirbdavo, kad išsirengdavo vos ne iki nuogumo. Ar persišaldė, ar dėl kokios kitos priežasties kūną išbėrė votimis, ir jis mirė. Ten, Sibire, jau buvo susiradęs mylimą mergaitę lietuvaitę Eleną Jauniūtę, vedė. Mums anksčiau baigėsi tremties terminas, galėjome važiuoti namo, tačiau Vytautas laukė, kol galės grįžti su savo Elyte. Bet mirė. Ten ir liko gulėti Sibiro žemėje.

- Ar sugrįžimas į Lietuvą taip pat buvo sunkus?

- Sugrįžimas visiems buvo džiaugsmingas, kad tik kas galėjo sugrįžti, kad atlaikė vargus, ligas, sunkiausią darbą. Į savo kaimą, į savo tėviškę niekas negalėjo grįžti. Mūsų kad ir varganą, bet labai tvarkingą ūkelį greitai nusiaubė, trobą nugriovė, miestelyje perstatė bene į mokyklą. Iš Sibiro ir grįžome tiesiai į Klaipėdą. Čia jau gyveno vyresnioji sesuo Eugenija. Ji man kaip motina. Ir šiandieną aš ją branginu labiausiai už visus. Ji – audėja, tautodailininkė, ir mane gražių darbų išmokė. Visada buvo visų vargų pagalbininkė, padėjėja, guodėja, nors pati daug nepelnytai kentė. Jos širdies gerumo ir išmintingumo nepaveikė niekas. Mano brangiausioji sesutė... Klaipėdoje baigiau buhalterinės apskaitos technikumą. Įsidarbinau “Dailės” kombinate ir išdirbau jame iki pat pensijos. Darbas šiame kombinate man buvo kaip atlyginimas už visus išgyvenimus, už savo ir už tėvelių skriaudas. Dirbau pačioje lietuviškiausioje įmonėje tarp labai gerų žmonių, gaminome pačią gražiausią produkciją. Čia ir savo puikų vyrą Zigmantą Grigą sutikau, jis juvelyru dirbo. Neturiu piktumo gyvenimui, galiu tik nuoširdžiai dėkoti daugybei gerų, nuoširdžių žmonių, kurie dalinosi ir paskutiniu kąsniu ir šiluma, ir geru patarimu. Šiandieną taip daugeliui to trūksta.

- O kaip tremtinių sąjunga?

- Aš čia ateinu su didžiausiu pasitenkinimu, kad galiu prisidėti ir padėti žmonėms. Darau tai atminimui tų žmonių, kurie mums padėjo Sibire. Aš ten nemačiau blogų žmonių. Ten buvo vienintelė taisyklė: jei dar nors kiek turi jėgų, eik ir padėk artimui. Mokykloje dingo vienintelė šilta skarelė. Mokytoja apvyniojo savąja ir padovanojo. Kiekviename žingsnyje, bet kokioje bėdoje žinojai, kad esi ne vienas, kad tikrai atsiras pagalbos ranka, atjautos žodis. Todėl ir skauda širdį, kad dabartiniai žmonės kitokie.