Renkame Metų klaipėdietę
B.Lauciuvienė laiminga tapusi bibliotekininke
Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė sako, kad darbas bibliotekoje tapo jos gyvenimo būdu. Moteris prisipažįsta esanti laiminga, nes turi pavydėtinai darnią šeimą ir dirba mėgstamą darbą. Didžiąją B.Lauciuvienės minčių dalį užima darbas. Juk per pastaruosius metus šitiek daug padaryta, dar laukia kalnai darbų. Dalykiška, užsispyrusi, atkakliai siekianti savo tikslo moteris negaili jėgų įgyvendinti savo svajonėms ir planams.
Apie darbą
B.Lauciuvienė kategoriškai atsisakė fotografuotis viena, sakydama, kad į Metų moters septynetuką pateko tik todėl, kad lankytojai įvertino pasikeitimus viešojoje bibliotekoje. Direktorė mano, jog tai visų 88 bibliotekos darbuotojų nuopelnas, tad ir šlove ji turinti dalintis su savo bendradarbėmis. Jau 20 metų B.Lauciuvienė vadovauja šiai bibliotekai. Moteris vis prisimena pirmąją savo darbo dieną Klaipėdoje. Porą metų prieš tai jai teko vadovauti puikiai įrengtai Mažeikių bibliotekai. Tai, pasak B.Lauciuvienės, buvusi puiki mokykla. „Vos tik įėjusią į biblioteką mane pasitiko daugybė klausiančių akių. „Kas tu, kaip mums su tavimi seksis?“ – ryškėjo jose. Su daugeliu iš jų dirbu ir šiandien, - apie savo darbo uostamiestyje pradžią pasakojo B.Lauciuvienė. – Sunkiausias laikas buvo pirmieji atkurtos nepriklausomybės metai. Nuvykome į Estiją ir pamatėme, kaip, perėmusios suomių patirtį, dirba estų bibliotekos. Ištuštėjusiuose vaikų darželiuose, gamyklose įsikūrė bibliotekos ir tapo tikrais šviesos šviesuliais. Grįžome supratusios, ko turime siekti. Skirtumas tik tas, kad Estijoje tuo pasirūpino vyriausybė, o mes turėjome pačios sukti galvas, kur gauti pinigų. Tą sugebėjimą pačioms veikti, keistis, išmokti vadinu moteriška revoliucija. Jeigu kokie verslininkai sužinotų, kokios moterys bibliotekoje dirba, paviliotų. Puikiai moka užsienio kalbas, kompiuteriu kuria programas, išmano daugybę kitų dalykų. Džiaugiuosi, kad drauge galime kurti, planuoti ir įgyvendinti planus. Didžiausią bendrumo jausmą ir suvokimą, jog dirbame reikalingą darbą, patyriau, kai 1997 ir 1998 metų sandūroje sprogo katilinė ir vanduo užpylė mūsų knygas. Tada miestiečiai nešė ventiliatorius, padėjo džiovinti permirkusius lapus, o bibliotekininkės kelias paras be pertraukos budėjo bibliotekoje. Todėl ir jaučiuosi laiminga, kad dirbu įdomų darbą su puikiais žmonėmis.
Apie šeimą
Daugeliui klaipėdiečių ponios Bronislavos pavardė pirmiausia asocijuojasi su vyriausiuoju Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroru Ignu Lauciumi. Ponia Bronė nė minutės nesuabejojusi pasako, kad su būsimuoju vyru susipažino 1968 metų vasario 23 dieną. Ji Vilniaus universitete studijavo bibliotekininkystę, o jis – teisę. Abu gyveno tame pačiame bendrabutyje, pažinojo vienas kitą iš matymo, o jų draugystė gimė Profsąjungų rūmuose šokių vakare. „Pirmiausiai atkreipiau dėmesį į Igno magnetofoną. Tais laikais mažai kas tokių turėjo, - prisiminė ponia Bronė. - Greitai supratau, kad Ignas ramus, dėmesingas. Po trijų su puse metų susituokėme. Laimingiausia buvau, kai gyvenome Mažeikiuose. Buvome dar jauni, vyresnysis sūnus Justas jau buvo ūgtelėjęs, turėjome gerų draugų.“
Pora užaugino du sūnus. Vyresnėlis, kaip ir tėtis, - prokuroras. B.Lauciuvienė džiaugiasi jo sėkminga santuoka ir metų bei 3 mėnesių dukrele. Paskutinėje gimnazijos klasėje besimokantis jaunesnysis poros sūnus Gediminas taip pat planuoja studijuoti teisę. Lauciai užaugino dar vieną vaiką, kurį ponia Bronė taip pat vadina savo vaiku. „Visada maniau, kad pačios negimdyto vaiko neįmanoma mylėti kaip savo. Tačiau kai mūsų šeimoje atsirado mano mirusio brolio sūnus Kęstutis, supratau klydusi, - savo išgyvenimais dalinosi B.Lauciuvienė. – Kęstutis padėjo išpaikintam ir aikštingam mūsų mažėliui susiformuoti. Visi vaikai skirtingi. Justas labai judrus, knygius, užaugo bibliotekoje. Gediminas – švaruolis, konkretus, mėgsta argumentuoti savo poelgius. Kęstutis ramiausias iš visų. Visi mano vaikai labai savarankiški. Esu be galo dėkinga poniai Marijai, kuri padėjo auginti ir auklėti mums berniukus.“
Apie Klaipėdą
Ponios Bronės vaikystė praėjo nuostabioje Dzūkijos vietoje, kur Merkys įteka į Nemuną. „Visada svajojau gyventi Vilniuje. Mažeikiuose pajutau, kokie puikūs žmonės yra žemaičiai. O Klaipėdos dabar nebekeisčiau į jokį kitą miestą, - prisipažįsta B.Lauciuvienė. - Čia man patinka viskas. Pastebėjau, kad dzūkai lengvai prigyja Klaipėdoje. Pušys, smėlis, Danė primena gimtą kraštą. Vilnius dabar man jau per didelis, per sunkus, per daug skubantis.“
Apie pomėgius
Laisvalaikiu B.Lauciuvienė, kaip tikra bibliotekininkė, mėgsta skaityti. Labiausiai patinka istoriniai romanai, žurnalai, kasdien perskaito laikraščius. Ponia Bronė atviravo, kad ją traukia į šiltus kraštus, kur daug saulės, kur mėlynas dangus ir šiltas vanduo. Traukia keliauti. Tėvynėje labiausiai moteris mėgsta poilsiauti miške. Tačiau grybauti nenori – tai primena vaikystę, kai grybus rinkdavo pardavimui.
Gyvenimo credo
B.Lauciuvienė seniai suprato, kad laikas nelaukia. “Gyvenk šiandien ir dabar, - sako moteris, - svajok, pasitikėk savimi ir negailėk jėgų įgyvendinti savo svajonei. Visko gali pasiekti tik pati, įtikėjusi svajone, įtikink kitus, kad ji būtina.“
Apie Metų klaipėdietę
Ponia Bronislava mano, kad, surengusi Metų klaipėdietės konkursą, „Klaipėda“ žaidžia stiklo karoliukais. Tai švelnus redakcijos manipuliavimas moterimis. „Visus gerus žodžius ir atiduotus balsus už mane suprantu kaip mūsų puikų bibliotekos darbuotojų įvertinimą, - samprotavo B.Lauciuvienė. - Visą kritiką ir karčius pasisakymus prisiimu sau. Jei būtų mano valia, šiemet Metų klaipėdiete pavadinčiau Olgą Žalienę, Jūrų muziejaus direktorę. Jai nebuvo lengva direktoriaus poste pakeisti tokią ryškią asmenybę kaip Aloyzas Každailis. Delfinų terapija – fantastiška akcija. Trapi moteris sunkius darbus sugeba atlikti elegantiškai. Ši moteris verta didžiausios pagarbos ir susižavėjimo žodžių.“
Naujausi komentarai