Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) Vilniuje surengė seminarą, kuriame buvo aptarti vaikų skendimų prevencijos organizavimo klausimai ir geroji užsienio šalių patirtis.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras (SMLPC) Vilniuje surengė seminarą, kuriame buvo aptarti vaikų skendimų prevencijos organizavimo klausimai ir geroji užsienio šalių patirtis. Seminare dalyvavo savivaldybių administracijų atstovai, savivaldybių visuomenės sveikatos biurų specialistai ir kiti specialistai, prisidedantys  prie skendimų prevencijos organizavimo.

Pasak SMLPC specialistės Justinos Račaitės, Europos Sąjungoje per dieną nuskęsta 115 vaikų ir paauglių. Europos regione dažniausia skęsta 14 metų amžiaus vaikai. Skendę ir išgelbėti vaikai vėliau turi problemų dėl tolesnio vystymosi, sąveikos su pasauliu, veiklos. Taip pat vaikai, kurie išgyveno po skendimo, gali būti sunkiai sužaloti ar neįgalūs dėl smegenų pažeidimo.

Europos regione dažniausiai skęsta nesaugioje aplinkoje ir skurde gyvenantys vaikai. Jie turi 11 kartų didesnę riziką mirti dėl skendimo nei turtingesnieji, nes neturtingos šeimos negali sau leisti įsigyti saugesnės įrangos, dažnesni vaikų nepriežiūros atvejai dėl alkoholio ar narkotikų vartojimo. Jau įvykus sužalojimui vandenyje, skurdžiau gyvenantys vaikai turi mažesnę prieigą prie aukštos kokybės medicinos ir reabilitacijos paslaugų, dėl to gali grėsti rimtesnės potrauminės pasekmės. 

Visuomenės sveikatos administratorius  Ignas Keras sakė, kad ir Lietuvoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse didelė problema yra atsitiktiniai paskendimai, kurių metu daugiausia nukenčia vaikai iki 6 metų amžiaus (mirtingumas siekia 95-100 proc.). Daugiausia jų paskęsta natūraliuose vandens telkiniuose. Tyrėjų nuomone, išgelbstima tik apie 10 proc. skęstančių vaikų, t. y. vienas iš dešimties.

Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai skendimus ypač akcentuoja Baltijos šalyse, kur yra daug įvairių atvirų vandens telkinių. "Laikas, per kurį gali įvykti skendimo procesas nuo panikos pasireiškimo iki sąmonės netekimo, trunka nuo 12 iki 20 sekundžių,  – seminaro dalyviams sakė Ignas Keras. – Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad skęstantys suaugusieji ant vandens gali išsilaikyti iki minutės, o vaikai – tik iki 20 sekundžių. Dėl to svarbu kuo greičiau skęstantįjį pastebėti ir patiems pradėti jį gelbėti bei gaivinti, kol atvyks kvalifikuoti specialistai."

Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas Giedrius Ruočkus pateikdamas gelbėjimo darbų vandenyje 2013 metų statistiką paminėjo, kad gelbėti skęstančiuosius tenka ne tik vasarą , bet ir žiemą (įlūžus vandens telkinio ledui).  2013 metais nuskendo 166 žmonės, iš jų 9 nepilnamečiai iki 18 metų amžiaus, traumuotas buvo vienas žmogus. 2013 metais buvo išgelbėti 47 žmonės, iš jų 3 nepilnamečiai. Viso atlikta 478 gelbėjimo darbų vandenyje.

SMLPC Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Diana Mekšriūnaitė kalbėjo apie skendimų rizikos veiksnius, kuris vienas iš pagrindinių yra amžius. Dažniausiai pasaulyje nuskęsta vaikai iki 5 metų amžiaus (išskyrus Naująją Zelandiją ir Kanadą). Įdomus faktas, kad štai Vokietijoje 14 metų berniukai imigrantai nuskęsta dažniau nei gimę Vokietijoje. Jungtinėse Amerikos valstijose 519 metų afroamerikiečiai turi 50 proc. didesnę tikimybę nuskęsti nei baltaodžiai.  Tai siejama su plaukimo pamokų prieinamumu, kultūrinių skirtumų nulemtu požiūriu į plaukimo naudą ir skendimų riziką. Rizikos veiksnys, turintis didelę įtaką paauglių ir suaugusiųjų skendimams, yra alkoholio vartojimas prie atvirų vandens telkinių. Apskritai, alkoholis susijęs su 2550 proc. nuskendimų pasaulyje. Alkoholio vartojimas lemia ir vaikų paskendimus, nes tėvai, vartojantys alkoholį, tampa mažiau dėmesingi vaikams.

Vaikų skendimams įtakos taip pat gali turėti ir tokios ligos, kaip epilepsija, autizmas. Maudantis vandens telkinyje gali prasidėti epilepsijos traukuliai, vaikas gali prarasti sąmonę. Vaikui sergant autizmu – sunkiu smegenų vystymosi sutrikimu – nelaimė gali įvykti dėl jo socialinių įgūdžių, bendravimo ir elgesio išsivystymo sulėtėjimu. Šiais atvejais labai svarbi akyla tėvų priežiūra prie vandens telkinių.

Pasak Justinos Račaitės, nenutrūkstamą vaikų priežiūrą prie vandens telkinių rekomenduoja ir Europos Sąjungos direktyvos. Taip pat jose kalbama apie būtinybę, kad prie vandens telkinių budėtų gerai treniruoti ir aprūpinti reikiama įranga gelbėtojai, kad vaikai būtų  mokomi laikytis atokiai nuo vandens telkinių, kad visuomenė būtų šviečiama, kaip elgtis prie vandens, taip pat jose rekomenduojamas perspėjamų ženklų naudojimas, alkoholio pardavimo/vartojimo prie vandens telkinių ribojimas, galimybė lengvai gauti gaivinimo įrangą ar iškviesti pagalbos tarnybą.

Giedrius Ruočkus sakė, kad Lietuvoje yra naudojamos tinkamos gelbėtojo asmeninės apsauginės ir specializuotos gelbėjimo priemonės, įranga ir technika. Taip pat užtikrinamos reikalingos gelbėtojų žmogiškosios savybės – aukšta gelbėtojų ir gelbėjimo operacijų vadovų kvalifikacija. Gelbėtojams nuolat vyksta teoriniai ir praktiniai mokymai.  Nuolat tobulinami organizaciniai gebėjimai – geras gelbėjimo operacijos valdymas, tikslus pareigų pasiskirstymas tarp gelbėtojų, vandens telkinių studijavimas analizė, duomenų kaupimas. Lietuvoje gelbėtojas privalo gerai plaukti ir mokėti saugiai prisiartinti prie skęstančiojo, mokėti išsilaisvinti nuo skęstančiojo, mokėti transportuoti nukentėjusįjį iki kranto ir į jį.

SMLPC specialistė Milda Andriūnaitė pažymėjo, kad Lietuvoje 2012 m. vienuolikoje savivaldybių nebuvo vykdyta ir 2013 m. nebuvo numatyta vykdyti jokia su skendimų prevencija susijusi veikla. Keturiolikoje savivaldybių 2012 m. ir 2013 m. iš savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiųjų programų lėšos skendimų prevencijai nebuvo skirtos, tačiau buvo vykdoma ar numatyta vykdyti skendimo prevencija iš kitų savivaldybės lėšų. Dažniausiai tai buvo mokymas plaukti, mokymas saugiai elgtis vandenyje ir gelbėti skęstantįjį bei informacinių stendų prie vandens telkinių įrengimas.

Lietuvos higienos normoje reikalaujama, kad paplūdimiuose priėjimas prie vandens turi būti neslidus, neklampus, patogus ir saugus visiems, taip pat ir neįgaliems žmonėms. Taip pat joje sakoma, kad būtina numatyti ir pažymėti vietas vaikams maudytis, kur gylis turi būti ne didesnis kaip 1,30 m. Paplūdimių maudyklos turi būti pažymėtos, pvz., plūdurais, o jūroje po audrų patikslintos. Maudyklose neturi būti vandens sūkurių, duobių. Naujai susiformavusias dugno duobes būtina pažymėti, pvz., spalvotais plūdurais.

Milda Andriūnaitė paminėjo dvi labai svarbias vaikų skendimų prevencijos sritis. Vykdant pirminę skendimų prevenciją labai svarbu vaikus išmokyti gerai plaukti bei užtikrinti saugų baseinų ir vandens telkinių aptvėrimą. Vykdant antrinę vaikų skendimų prevenciją būtina, parengti pakankamą skaičių kvalifikuotų gelbėtojų, apsirūpinti juos pagalbos priemonėmis, užtikrinti gelbėtojų pasiekiamumą.

Vaikai, kuriuos prižiūri kiti vaikai ar paaugliai, nuskęsta dažniau nei tie, kuriuos prižiūri suaugusieji. Todėl negalima palikti vaikų be suaugusiųjų priežiūros nė minutei. Turint mažų vaikų būtina aptverti ar uždengti atvirus baseinus ir tvenkinius bei kitus vandens rezervuarus, esančius prie namų ir namuose, net ir nedidelius bei negilius. Taip pat labai svarbu vaikus išmokyti plaukti ir teisingai elgtis prie vandens telkinių.