Šeštadienio interviu

Direktorius senbernystės išsižadėjo nedrąsiai

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktorius Alfredas Bumblys sako, kad daugiausiai adrenalino jis gauna darbe. Prieš metus laimėjęs konkursą ir palikęs ramų darbą jis atsidūrė tarp kelių ugnių: pacientų, kurie skundžiasi netvarka medicinos įstaigose, šių įstaigų vadovų, kurie skundžiasi gauną nepakankamai pinigų, ir valdžios Vilniuje, kuri liepia „suktis“ su tiek pinigų, kiek yra duota.

Neseniai savo 50- metį atšventęs vyras sako, kad toks gyvenimo pasikeitimas nebuvo didžiausia jo gyvenimo avantiūra, o tiesiog noras dar kartą išbandyti save.

- Neseniai šventėte gimtadienį. Ar Jums gimtadieniai kelia rūpesčių?

- Gimtadieniai ne, labiau skaičiai. Keista, kad vakare nueini miegoti su vienu skaičiumi, o pabundi su kitu. Savo gimtadienio rytą apie tai pagalvojau. Atrodo, visai nedidelis skirtumas: 49 ir 50, bet skamba visiškai kitaip. Metų nejaučiu, tik širdies skausmą dėl jų skaičiaus.

- Kai vyrai renkasi mediciną, visi įsivaizduoja save chirurgais. Jūs daug metų tik vadovaujate, bet negydote. Nusivylėte gydomuoju darbu?

- Ne, kaip tik daugiausia mano darbo metų buvo paskirta gydytojo veiklai.

Baigęs Plungės vidurinę mokyklą įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

Įgijau gydytojo terapeuto specializaciją. Po mokslų atvykau į Klaipėdą. Tuometinėje Miesto ligoninėje atlikau internatūrą, po jos dvylika metų buvau laivo gydytojas. Tik prieš 11 metų pradėjau vadovauti Klaipėdos kraujo centrui, o prieš metus – Klaipėdos teritorinei ligonių kasai.

Jei pasakyčiau, kad nuo mažų dienų svajojau būti gydytoju – sumeluočiau. Mano sesuo baigė mokyklą metais anksčiau nei aš ir įstojo į mediciną. Baigiau mokyklą neblogai. Pagalvojau, gal ir man ten pasukus. Taip mūsų šeimoje atsirado būrelis medikų. Sesuo baigusi mokslus atvažiavo į Klaipėdą ir dabar dirba Klaipėdos ligoninėje ginekologe. Ji ištekėjo už mediko.

Dabar jau ne tik svetimi, bet ir namiškiai nepraleidžia progos pakritikuoti mano darbovietės ir pasamprotauti, kad Ligonių kasos niekam nereikalingos, duoda per mažai pinigų ir panašiai.

- Ilgiausias Jūsų darbo etapas buvo susijęs su jūra. Ar ilgitės jos?

- Kai kas sako, kad medikui jūroje praleisti metai yra beprasmiai. Aš taip nemanau. Jei galėčiau gyvenimą gyventi iš naujo, nieko, su mažomis išimtimis, nekeisčiau. Nors jūroje būdavo sunkių akimirkų, ji davė daug ką. Pirmiausia – pamačiau pasaulį. Tuo metu ne tik keliauti po pasaulį, išvykti į užsienį buvo neįmanoma. Todėl jūra buvo vienintelė reali galimybė ne tik užsidirbti, bet ir pakeliauti. Pamačiau daugelį pasaulio šalių. Vėliau atsirado šeima, papildomų problemų. Paskutiniais metais perėjau dirbti į keltą „Klaipėda – Mukranas“. Darbas buvo daug lengvesnis. Namuose būdavau kas antrą dieną. Bet šeimoje nutarėm, kad su jūra reikia baigti. Likau krante.

- Ar sunku buvo radikaliai pakeisti: atsisakėte jūros, ir, berods labai vėlai vedėte?

- Labai vėlai. Man tada, kai vedžiau, jei neapsirinku, jau buvo 35 metai. Tiesą sakant, gana sudėtinga buvo apsispręsti. Buvau pripratęs prie viengungiško gyvenimo, uždaro gyvenimo būdo.

- Anksčiau tuokdavosi labai jauni žmonės. Tik dabar klostosi tradicija susituokti brandesnėje jaunystėje. Ko delsėte? Laukėte didžiosios savo gyvenimo meilės?

- Manau, daugiausiai įtakos turėjo jūra. Išėjimai, parėjimai. Pusė metų jūroje, pusė krante. Tačiau susitikau Iloną, padraugavom ir nutarėm susituokti. Dabar ji vis juokauja, kad mane iš senbernystės liūno ištraukė. Aš irgi juokaudamas sakau, jog pati nebuvo jauniklė. Mūsų neskiria nė dešimt metų.

- Ar sunku buvo senberniauti?

- O ką jūs manote. Draugai, giminės 35 metų vyrą spausdavo ir nuolatos pašiepdavo. Tėvai vestuvių laukė seniai. Atsakydavau, kad dar ne laikas. Bet viską spėjau. Ir vedžiau, ir dviejų dukrų sulaukiau. Vienai šiandien 14, kitai - 10 metų.

- Jei jau ėjote į jūrą, turbūt esate užkietėjęs žvejys?

- Ne, medžiotojas. Kuo tolyn, tuo labiau įsitraukiu į medžioklę. Tai vienas pagrindinių pomėgių. Kol buvau jaunesnis, daug sportavau. Dabar jau 13 metų medžioju. Į tai įtraukė draugai. Nelaikau savęs „kietu“ medžiotoju, nesivaikau trofėjų. Man įdomesnis pats procesas. Patinka gamta, azartas. Dabar žiemos medžioklės sezonas, kuris būna labai trumpas, tai stengiamės kuo dažniau savaitgaliais medžioti.

- Kur medžiojate?

- Mano būrelis Plungėje. Ten ir medžioju.

- Ar teko sumedžioti kokį egzotišką gyvūną?

- Šernai, lapės ir zuikiai – tokie mano laimikiai. Kiti giriasi meškų, dramblių nušovę, bet man neteko. Tokios egzotiškos medžioklės labai brangiai kainuoja.

- Darbe skirstote pinigus. Koks jūsų požiūris į pinigus asmeniniame gyvenime?

- Tai tik pragyvenimo šaltinis. Mes šeimoje pinigus skaičiuojame, bet savęs per daug neskriaudžiame.

- Ar suteikiate žmonai galimybę draugėms pasiguosti, kad namuose nėra kam vinies įkalti?

- Aš ne tik vinį įkalti galiu. Man vyriški darbai ne vargas. Dešimt metų namą stačiausi. Pats ir mūrijau, ir tinkavau.

Namas buvo mano svajonė. Pradėjau statyti, kai dar ėjau į jūrą. Kiek sutaupydavau pinigų, tiek investuodavau į statybas. Paskui vėl taupiau. Kai kas mano namą praminė amžiaus statybomis. Pinigų nebuvo tiek, kad viską padarytum greitai.

Prieš trejetą metų su šeima iš buto persikėlėme į namą. Koks išėjo, toks, bet esame patenkinti. Dabar žmona gali atskleisti savo pomėgį kaupti senovinius daiktus. Aš jai pritariu, nes ką nuperka, tinka ten, kur padeda. Kol gyvenome bute, nelabai to norėjau, nes stigo vietos. Visi kampai buvo prigrūsti.

- Dirbate tokioje vietoje, kur tenka išklausyti pacientų nusiskundimų medikais. Ar pagrįsti žmonių skundai?

- Sunkus klausimas. Iš dalies medikai peikiami pelnytai. Viena būtų, jei visi skundai būtų tik dėl gydytojų kaltės, jų kvalifikacijos trūkumo, nenoro dirbti. Tačiau daugelis negerovių kyla ne dėl jų, o dėl ekonominės situacijos. Kol pradėjau dirbti Ligonių kasoje, galvojau truputį kitaip. Dabar matau, kad dauguma skundų teisingi, tačiau jei medicinai būtų skiriama pakankamai lėšų, skundų liktų tik vienas kitas.

- Dešimtmetį Kraujo centre dirbote gana ramų darbą. Dabar atsidūrėte tarp kelių ugnių. Ar nesigailite didžiosios savo gyvenimo „avantiūros“?

- Pradėjęs dirbti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriumi labai išsigandau. Adaptacija praėjo labai sudėtingai. Kraujo centre buvo daug ramesnis darbas. Per 10 metų nežinomų sričių nebeliko. Čia atėjau į naują sritį, kurios ir po metų, galiu prisipažinti, nesu perpratęs. Turėjau prilygti žmonėms, kurie Ligonių kasoje dirbo keletą metų. Pradžiamokslio niekas neaiškino. Buvo sudėtinga, bet tai nebuvo avantiūra. Tiesiog pamaniau, kad reikia pakeisti darbą. Norėjau išbandyti dar kažką nauja. Adrenalino gavau per kraštus. Ne tiek, kiek tikėjausi. Tačiau nesigailiu. Šiuo metu adrenalino lygis jau pradėjo slūgti.