Palikimas

Dovanų paliko... pavardę

Smiltynėje gyvena Zina Kazimieraitienė su sūnumi Edgaru Kazimieraičiu. Kazimieraičių giminė neabejoja, kad jų pavardės kilmė - iš Lietuvos globėjo šv. Kazimiero vardo.

- Papasakokite, kaip tapote Kazimieraitiene?

- Na, mano likimui netinka pasakų žodžiai „ilgai ir laimingai gyveno“. Su Jonu Kazimieraičiu neišgyvenome „iki grabo lentos“, sugebėjome išsiskirti. Vaikų neturėjome. Tačiau vėliau aš susilaukiau sūnaus ir ėjau pas jį prašyti, kad leistų įregistruoti Kazimieraičio pavarde. Man graži ši pavardė ir vaikui norėjau tokią suteikti. Jonas sutiko atlikti visus formalumus, kad berniukas būtų Kazimieraitis. Neblogas žmogus buvo Jonas.

- O kaip jo gyvenimas susiklostė?

- Dramatiškai. Buvo vedęs kitą moterį, bet vėl savo vaikų neturėjo. Mirė jaunas. Nepagydoma liga pakirto. Palaidotas tėviškės kapinėse – Joniškio rajone.

- Vadinasi, pavardė atkeliavusi iš Joniškio rajono?

- Taip. Jo tėvas Vladas Kazimieraitis gyveno Ginkūnų apylinkės Skarių kaime. Tarybiniais metais dirbo kolūkio pirmininku. Turėjo tris dukras ir vieną sūnų - Joną. Tėvas jau miręs. O Jono seserys gyvena Šiauliuose ir Kaune. Sesuo Vida pavardės nėra pakeitusi, ji - Kazimieraitytė, dirbo Šiaulių autobusų parke.

- Ar su vyro giminėmis pakalbėdavote apie pavardės kilmę?

- Kartais. Kildavo minčių, kad pavardė, kuri yra kilusi iš šv. Kazimiero vardo, turėtų mus apsaugoti nuo nesėkmių. Pavardė tikrai miela, garbinga. Ypač pakalbėdavome, kai susitikdavome su Jono pusbroliu, gyvenančiu Anglijoje. Jis atvažiuodavo. Jam įdomu buvo sužinoti, kad Klaipėdoje yra Kazimierų klubas, klausinėjo, ką jis veikia. Pastaruoju metu su Kazimieraičiu iš Anglijos ryšių nebepalaikome. O į Kazimierų klubą Klaipėdoje mudu su sūnumi lyg ir ketinome nueiti, tačiau pasidrovėjome. Kaziuko mugės tikrai nepraleisime.

- Ar galima tvirtinti, kad pirmasis jūsų vyras Jonas Kazimieraitis, gana jaunas miręs, tarsi nujausdamas likimą, dovanų šiam gyvenimui paliko savo pavardę?

- Taip išeina. Tik norėčiau, kad mano sūnaus likimas būtų palankesnis, kad jis iš mažumės mokytųsi nedaryti tų klaidų, kurias mato darant daugelį suaugusių vyriškių.

- Ar nemanote, kad jūsų buvusio vyro Jono Kazimieraičio gyvenime esama likimo sąsajų: šventasis Kazimieras buvo labai išsimokslinęs, pasižymėjo nepriekaištinga inteligencija, tačiau mirė labai jaunas?..

- Su visa pagarba dabartiniam mūsų šeimos tėvui apie tai negalvoju, nes auginu sūnų Kazimieraitį. Jo likimas turi būti sėkmingas. Gyvenu, dirbu jam. Tai mano pasididžiavimas ir gyvenimo prasmė. Jis visada mano mintyse. Štai dabar nesugalvoju, ką daryti, kad jam rusų bei lietuvių kalbų pamokos geriau sektųsi... Visi kiti dalykai – nėra bėdos.