Šie metai – ypatingi: netrukus išauš ta diena, kai dabartinė Lietuva nuo nepriklausomybės atkūrimo nugyveno lygiai tiek pat, kiek ir 1918–1940 m. valstybė. Apie tai, ar išmokome istorijos pamokas, kokius pagrindus pasiklojome ateičiai – interviu su istoriku ir politologu dr. Antanu Kulakausku.
– 1918–1940 m. Lietuva sėkmingai įgyvendino tris reformas: ekonominę, kultūrinę ir sulietuvinimo. Vien ko verta žemės reforma. O kokiomis 1990–2012 m. atliktomis reformomis galėtume didžiuotis?
– Tarpukario Lietuva visų pirma buvo agrarinis kraštas, tik sovietmečiu tapo industrinė-agrarinė. O tarpukario Lietuvoje beveik 80 proc. gyventojų buvo kaimiečiai. Taip, 1922 m. žemės reforma paklojo socialinį pamatą nepriklausomai Lietuvos valstybei, tiksliau, iš lietuvių valstiečių kilusiai valstybei.
Kalbant apie 1990–2012 m., bendriausia strategine prasme negalime sakyti, kad nė viena reforma nepasisekė. Tačiau ar buvo pasirinktas optimalus jų įgyvendinimo būdas – tai jau kitas klausimas. Bet ar galima sklandžiai pereiti į rinkos ekonomiką, integruotis į Vakarus nutrūkus visiems ryšiams su Sovietų Sąjunga? Geopolitiškai pasirinkome kitą kryptį, kuri sukėlė ir konfrontaciją, tad be nuostolių išeiti buvo neįmanoma.
Struktūrinės reformos, nulėmusios perėjimą iš planinės į rinkos ekonomiką, įvyko. Tačiau man labiausiai gaila, kad taip ir nesukūrėme normalios vietos savivaldos. Ir to mūsų elitas lig šiol nesuvokia.
– Tai, matyt, liudija Lietuvos politinio elito savotišką valstietišką mentalitetą?
– Ne tik politikų, o abiejų pusių: ir dalies politikų, ir visuomenės. Nors tas valstietiškumas kalbant apie politinį elitą pasireiškia technokratiškumu. Įsivaizdavimu, kad viską galima padaryti socialiniais-inžineriniais dalykais: "Mes sugalvojome, mes ir padarysime". Demokratijoje taip nevyksta. Kita vertus, apačios – visuomenė – vis nesulaukia, kad pavyks išrinkti gerą valdžią, kuri jais pasirūpins. Laukia, bet nekuria rimtų pilietinės visuomenės struktūrų. Ne tų, kurios nuolat šneka apie patriotizmą, o tikrų. Tų, kurios veikia kaip interesų grupės savo srityse ieškodamos bendrų dalykų.
Štai verslas labiau struktūrizavęsis ir labiau gina savo interesus. Bet pasitaiko ir paradoksų: verslas susitaria su profsąjungomis, o Vyriausybė nepritaria.
Jei lygintume tarpukario ir dabartinę Lietuvą, abi – elito inicijuotas projektas, sulaukęs masinės paramos. Bent jau savo gyvavimo pradžioje. Tokios mažos valstybės, neturinčios paramos iš apačios, susikurti negali. Apačios gali būti nepatenkintos, bet jei nėra kaip tų interesų išreikšti, arba burbama ir gyvenama, arba emigruojama.
Gal problema tai, kad Lietuva 1990 m., atkurdama nepriklausomybę, gręžėsi į tarpukarį ir nekritiškai perėmė tautininkišką tradiciją, nors visa tai tarpukariu buvo skirta tautai mobilizuoti. O sovietmetis – lyg jau ne savas.
– Visiškai grįžti į 1939 m. tikrai nepavyko, realybė buvo pasikeitusi. O 50 metų sovietinės okupacijos galima vadinti neteisėta, bet tai yra realybė. Šiuo atžvilgiu okupacijos laikotarpio nesuvokimas, tam tikras jo ideologizavimas turėjo reikšmės ir vykusiems konfliktams, kurių, bent teoriškai galėjo nebūti?
– Štai Estija laikoma vienintele iš Baltijos šalių valstybių, kuriai sėkmingai, per gana trumpą laiką, pavyko iš Rytų civilizacijos persiorientuoti į Vakarų. O Lietuva, regis, dar neišsprendė fundamentalių problemų pereidama iš Rytų į Vakarus. Estai visada žinojo, kur eina. Estams Suomijos buvimas pašonėje ir Skandinavijos kultūrinis modelis visada buvo pavyzdys. Su Skandinavija jie identifikuojasi ir jiems nereikia to įrodinėti. Jie tuo įtikino ir save, ir kitus. O kai tuo tiki, atitinkamai ir elgiesi, tokie ir darbo rezultatai.
O į ką orientuojasi Lietuva? Su Lenkija bandėme rengti bendrus demokratijos projektus Rytuose. Pačiai Lenkijai atrodo, kad ji kur kas vakarietiškesnė negu mes, tačiau ji nėra kitos lygos žaidėja. Tik tiek, kad galingesnė ir stipresnė.
Lietuva neturėtų jokių bėdų, jei savimi pasitikėtume. Didelė problema Lietuvoje – partijos, kurios veikia kaip elito grupės su grupe tarnų. Nors visų šalių orientacija – demokratija, ji pas mus be pamatų. Turime kertinius akmenis, bet dar pro visas demokratijos namo skyles vėjai pučia. Pas mus dar nėra pakankamai suvokimo, kad į Europą turi integruotis visa Lietuva, o ne atskiri lietuviai.
– Kaip galėtume apibendrinti pastaruosius 22 metus? Kas svarbiausia nuveikta?
– Pats svarbiausias dalykas, žinoma, yra Lietuva kaip valstybė; Lietuva kaip susiformavusios naujos lietuvių tautos valstybė su visais savo šalies piliečiais ir dominuojančia lietuvių kalba, pasiekusi aukštosios kultūros lygmenį. Minėčiau ir tai, kad bent tam kartui išsprendėme strateginio saugumo klausimus – tai Lietuvos priklausomybė Vakarų organizacijoms, visų pirma NATO.
Visiškai neteisūs tie, kurie kalba, kad lietuviškumą galima išgelbėti tik išėjus iš Vakarų organizacijų – ES ir NATO. Nesame neutrali Šveicarija ir negalime ja būti. Jei norime, galime grįžti nebent į Rytus. Bet to turbūt nenorime.
Tai, kad mūsų vakarietiškas lietuviškumas turi rytietiškų bruožų, yra tik pliusas Vakaruose. Tai reikia išnaudoti, o ne bandyti to atsisakyti. Viskas ateityje gali keistis priklausomai nuo pasaulio įvykių. Ir jokių garantijų, kad po penkerių metų nebus pokyčių. Juk neatmestina ir tai, kad ES subyrės ir grįšime į pavienių valstybių erą. Gyvename vis rizikingesniame pasaulyje.
Naujausi komentarai