D.Vyšniauskienei geriau karti tiesa nei saldus melas
Šeštadienio interviu: apie būtį, buitį, karjerą ir pomėgius
Kitąmet 20-metų darbo jubiliejų Vytauto Didžiojo gimnazijoje švęsianti direktoriaus pavaduotoja Dalia Vyšniauskienė džiaugiasi, jog turi mėgstamą darbą, nenustygstančią vietoje šeimą. Tai savotiški dirgikliai, neleidžiantys nuobodžiauti. Artėjant Motinos dienai buvo smalsu sužinoti, kaip D.Vyšniauskienė suvaldo savo aktyvius vyrus.
Emocionali šeima
- Ar lengva būti tarp vyrų Vyšniauskų, kurie savo charakteriu primena degtukus?
- Ir aš pasižymiu tokiu pačiu – staiga įsiplieskusiomis ir greitai atvėstančiomis emocijomis. Visi esame maksimalistai. Kartais sau užduodu klausimą, ar jiems nėra sunkiau gyventi su manimi nei man su jais.
- Tai kas tuomet gesina „gaisrus“ šeimoje?
- Gaisrininkai. Kas tuo metu būna šaltesnių nervų, tas ir kviečia ugniagesius. Atvažiuoja, užpila visus.
O jei rimtai, tai visus nuramina jaunėlis sūnus Tautvaldas. Jis mums kaip dvasinis vadovas.
Sūnaus pasirinkimas
- Apie vyresnįjį sūnų Ramūną girdime daug ir dažnai, o ką veikia Tautvaldas?
- Tautis nenori, kad būtų kalbama apie jį. Galiu tik tiek pasakyti, kad jis jau antri metai Jordanijoje. Čia mokosi arabų kalbos ir ruošiasi studijuoti islamą.
Jaunesniojo sūnaus, kaip ir visų Vyšniauskų, gyvenimas – vien kraštutinumai. Lankė boksą, buvo kone profesionalus boksininkas, vėliau pradėjo filosofuoti, o šiandien jis jau Jordanijoje.
Apskritai kraštutinumai mūsų šeimoje – kasdienybė. Ko nėra veikęs vyras Bronius, tą patį galima pasakyti ir apie Ramūną.
Malonus darbas
- Dabartinėje Vytauto Didžiojo gimnazijoje jūs jau dirbate bemaž dvidešimt metų. Ar nesinori keisti ko nors?
- Gimnazijoje jaučiuosi labai gerai, o jei dar darbas teikia malonumą... Galiu tvirtinti, kad turiu prabangų gyvenimą, t.y. gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Kalbu tikrai ne apie pinigus ar materialinę gerovę.
Man gaila tų žmonių, kurie vargsta neturėdami patinkančio darbo, kurie gyvenime viską yra sudėję į atskiras lentynas. Nieko nėra baisiau už pastovumą.
31 metai kartu
- 31-eri metai einate vienu keliu su Broniumi Vyšniausku. Ar eitumėte juo, jei leistų iš naujo rinktis?
- Nieko nekeisčiau. Tik galbūt daugiau dėmesio skirčiau vaikams. Gailiuosi, kad darbas tapo gyvenimu. Su Broniumi gyvenant nėra rutinos, nėra nuobodybės. Būna, kad susiplanuojam ir staiga viskas iš pagrindų keičiasi. Mano vyro gyvenimo tempas – nerealus.
Vienas iš paskutiniųjų pavyzdžių: turėjome kur pailsėti Šernų sode. Atrodė, kad iš čia niekuomet neišsikelsime. Tačiau praėjusią vasarą mes nusipirkome namą Kretingoje. Bronius po truputį mane kalbino, kalbino ir prikalbino kraustytis į šį miestą.
Dabar supratau, kad pasielgėme teisingai, nes Šernai jau nebebuvo ramūs sodai, o Kretingoje apsipratau, jaučiu gerą aurą.
Dabar pro langus matau ganyklas, laukus, upelį. Raminančiai veikia.
- O žinant tiesias Broniaus mintis...
- Man patinka, kai jis sako tai, ką galvoja. Tiesa, jo atvirumas šokiruoja, kai kuriuos net „užmuša”. Iš tikrųjų didžioji dauguma esame su kaukėmis – bijome ką nors ne taip pasakyti.
O Vyšniauskai gyvena kaip amerikiečiai: „Geriau karti teisybė nei saldus melas“.
- Ar vyrai reiklūs, pavyzdžiui, maistui?
- Man paruošus vakarienę jų laukti – geras jausmas. Kai matomės retai – tai lyg maža šventė. Nes kiek tuose namuose būni?
Šiaip jau Ramūnas daug metų gyvena atskirai, o vyras moka ir pats pasiruošti.
- O ką pati atsinešei iš savo šeimos?
- Buvau išauginta reiklių tėvų šeimoje. Mama buvo lietuvių kalbos mokytoja, o tėvelis – banko valdytojas. Tad kruopštumo ir atsakomybės sėklos buvo įskiepytos mažai esant.
Žiniasklaida išpučia
- Žiniasklaidininkai mėgsta pabrėžti, kad tėvas ir Ramūnas nesutaria. O gal tai tik išpūstas burbulas?
- Tai yra jūsų darbas. Prisimenate, kaip Ramūną talžė po pasaulio čempionato Vankuveryje. Tuomet jam sakiau, nori būti viešumoje, nori būti žinomas – priprask ir prie gerų, ir prie nemalonių straipsnių.
Tautvaldas mums įskiepijo posakį: „Aš moku laimėti – moku pralaimėti“. Tik iš pirmo žvilgsnio tai banalus pasakymas. O kai įsigilini, supranti prasmę.
Nieko nuostabaus, jeigu jie ir nesutaria. Abiejų sunkūs charakteriai.
Tačiau tik kartą įsikišau. Kai Ramūnas dar buvo jaunesnis, tėvas jį vijo iš namų. Sakau, ir aš išeisiu.
Mamos tokia prigimtis – būti sūnaus pusėje. Ir sūnūs labiau būna mamos pusėje.
Man šlykštu, kai kiti vaidina idealias šeimas. Kiek tokių pavyzdinių šeimų žinau, kurios ima staiga ir išsiskiria.
Didžiausia vertybė, kad matai tai, kas netikra.
- Ar jaudinatės dėl Ramūno rezultatų?
- O kuri motina nesijaudina... Kiekvienos varžybos – beprotiškai svarbios. Kiek reikalauja nervų. Varžybų dieną nerandu vietos. Dėl Ramūno išgyvena ir jaudinasi visa giminė, draugai.
Naujausi komentarai