E.Paplauskiui pempės atnešė dukrą

Šeštadienio interviu apie šeimą, požiūrį į gamtą, ieškojimus ir keliones

Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis neslepia, kad kartais savo darbe jaučiasi kaip Sizifas, ridenantis akmenį į kalną.

Sutramdyti pažeidėjus jam kartais pritrūksta teisinių galių. Glumina ir žmonijos skubėjimas susinaikinimo link.

Tačiau ekologas tebetiki, kad aplinką, kurioje mes gyvename, įmanoma išsaugoti nuo pražūties.

Veikiausiai tokį požiūrį į aplinką E.Paplauskis įskiepys ir savo dukrai Beatričei, gimusiai šiemet, kovo 4-ąją, kai parskrido pempės.

Gandrai - ne tik gėris

- Ar nesinorėjo, kad Tavo dukra gimtų truputį vėliau, kai grįžta gandrai? Juk būtų labai simboliška.

- Skirtingai, negu galvoja kiti, mano sąmonėje gandrai asocijuojasi ne su gėriu, o kaip tik su blogiu. Nelengva paaiškinti, kodėl. Gal tai iš pasąmonės išplaukianti simbolika? Kažkada net sapnavau baisų sapną, kaip baltųjų gandrų armija negyvai užkapojo juodąjį gandrą. Gandras yra civilizacijos atstovas, gyvenantis kartu su žmogumi. O civilizacijos atstovai bando užkapoti gamtą panašiai, kaip baltieji gandrai sapne kapojo juodąjį. Man ir kaip ekologui gandras daug simpatijų nekelia. Tai - plėšrūnas, mažų gyvūnų žudikas. Aišku, toks jo elgesys nėra labai didelis blogis, bet nėra ir išskirtinis gėris.

Todėl mane labiau pradžiugino faktas, kad tądien, kai gimė dukra, pirmąkart pamačiau pempes, kurios man labiau patinka. Dar įdomu buvo ir tai, kad išėjęs iš gimdymo namų, pamačiau aplink ratus sukantį jūrinį erelį. Taigi, simbolikos, susijusios su dukros gimimu - per akis.

- Dukra gimė per Kazimierines, ar nesinorėjo jos pavadinti Kazyte?

- Deja, Lietuvoje mano pasaulėžiūros žmogui šis vardas yra taip sukompromituotas kai kurių politikų, kad jo tikrai nenorėčiau duoti savo vaikui. Beatričei vardą buvome išrinkę dar iki gimimo. Patiko jo reikšmė - „džiaugsmą nešanti“.

Viskas įvyko laiku

- Ar dukrą jau dabar pratini prie gamtos?

- Taip. Stengiuosi, kad dukra kuo daugiau praleistų gamtoje ir bent jau miegodama girdėtų natūralius gamtos garsus. Noriu, kad tai jai nuo pat vaikystės įsirėžtų į sąmonę.

- Ne paslaptis, kad Klaipėdoje ilgai buvai laikomas užkietėjusiu viengungiu. Todėl daug kam buvo staigmena, kad sukūrei šeimą.

- Nemanau, kad mano vedybos buvo netikėtos. Viskas mano gyvenime įvyko labai natūraliai, iš Dievo valios. Todėl nemanau, kad reikėjo kurti šeimą anksčiau ar vėliau. Dabar visiškai neįsivaizduoju savo gyvenimo be žmonos ir be dukros, bet man rūpi ne vien tik šeima.

- Kas yra Tavo žmona?

- Mano žmona baigė Klaipėdos universitete edukologiją ir dailės pedagogiką. Iki motinystės atostogų ji dirbo muziejuje fondų saugotoja. O šiaip iš prigimties yra labiau menininkė. Su ja susipažinome viename profesiniame renginyje.

Ekologija yra tikėjimas

- Ar ekologija yra profesija? O gal tai gyvenimo būdas?

- Sutikčiau, kad tai - gyvenimo būdas. Ši veikla užima gerokai daugiau laiko, negu aštuonios darbo valandos. Manau, kad ekologo darbas yra ne profesija, o veikiau kažkokia misija. Tai tikrai nėra darbas dėl pinigų. Ekologija užsiima žmonės, tikintys, kad civilizacija išgyvens, kad jų vaikams nereikės žūti nuo ekologinės katastrofos. Bet kai kurie ekologai, praradę tikėjimą galimu civilizacijos išsigelbėjimu, tampa dvasininkais ir bando gelbėti nebe Žemę, planetą, o žmonių sielas. Aš dar tikiu, kad žmonės gali dar išgyventi Žemėje, o kultūra ir gamta egzistuoti drauge. Ekologija yra tikėjimas.

- Kaip ir kada pajutai pašaukimą dirbti gamtininku?

- Nežinau. Net nemanau, kad tai pašaukimas. Gal pašaukimai labiau būdingi dvasininkams? Tiesiog ekologu tapau savaime. Gal tą kelią man parodė tėvas? Su juo neretai eidavome pasivaikščioti po gamtą. Aš visada tą gamtą susirasdavau, net jei aplinkui jos ir nebūdavo labai daug. Įdomios gamtos galima rasti netgi paprasčiausioje pievoje, jeigu ją stebi. O netoli mūsų namų tų pievų netrūko.

-Kuo svajojai tapti vaikystėje?

- Kad ir kaip bebūtų keista, jau pirmoje klasėje galvojau, kad būsiu ornitologas. Vėliau ta sritis pasirodė per siaura, norėjosi daugiau. Mokydamasis mokykloje ir studijuodamas universitete ėmiau svajoti dirbti Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tuo metu jis toks buvo vienintelis. Dėl tam tikrų pasaulėžiūros bruožų rezervatas manęs nedomino. Domino tik nacionalinis parkas, nes esu mokslininkas, kuriam įdomi ne vien gamta, o gamtos ir žmogaus, net visų pirma kultūros ir gamtos santykis bei galimybė tarpusavyje sugyventi. Atrodo, kad tos galimybės nėra, bet dar bandau ją surasti.

Užtenka dviejų šalių

- Kuo dirbtumei, jeigu ne ekologu?

- Aš iš valstybės tarnybos nepragyvenu. Norėdamas patenkinti savo poreikius, net ir pagrindinius, turiu, kad ir kaip nenorėčiau, verstis ir kita veikla. Todėl dėl atlyginimo tenka fotografuoti renginius, dalyvauti įvairiuose projektuose, bendradarbiauti su žurnalais.

- Ar fotografija yra Tavo pomėgis?

- Fotografija yra ta meno rūšis, kuria gali save išreikšti, kai to nesugebi padaryti per kitokį meną. Bet mane domina labiau ne pastangos nuotraukomis sukurti meną, o galimybė užfiksuoti meną gyvenime.

- Į žurnalus rašai kelionių apybraižas. Ar keliavimas - dar vienas pomėgis?

- Tai tiesiog egzistencinė būtinybė, sietina su darbu žurnale. Jeigu ne darbas, nelabai galėčiau sau leisti pakeliauti. Iš tiesų aš nelaikau savęs keliautoju, bet galėčiau pasakyti, kad keliauti aš mėgstu.

- Vis dėlto, gal keliaudamas po pasaulį pamatei šalį, kurioje norėtumei apsigyventi?

- Taip. Tai - Indija, nes ji - vienintelė šalis, kuri nevargina banalybėmis ir kiču. Tuo tarpu Lietuvoje nuolat jaučiu varginančią kičo ir banalybės intervenciją į privatų gyvenimą kiekviename žingsnyje. Indija žavi ir todėl, kad tai yra savotiška indoeuropiečių protėvynė, kur gali pajusti, kaip žmonės gyveno ikimoderniaisiais laikais. Atradus Indiją, nėra didelio poreikio kažkur keliauti toliau ir ieškoti ko nors daugiau. Kaip biologas, noriu panagrinėti džiungles - aplinką, pakankamai archajišką ir iki galo nesunaikintą civilizacijos. Tai irgi galima padaryti Indijoje. O jeigu reikėtų pailsėti, pamatyti egzotikos važiuočiau į Egiptą. Ten yra koralų rifai, kuriuose galėčiau praleisti ištisas dienas ir naktis. Tai man nenusibostų, nes čia neturiu galimybių išnagrinėti panašios ekosistemos. Taigi šiuo metu dvi šalys visiškai patenkina mano poreikius: Indija ir Egiptas.

Jei gelbėti, tai visumą

- Manoma, kad jeigu žmogus pasirinko gamtininko kelią, jo namai knibždėte knibžda nuo pražūties išgelbėtų paukščių ir gyvūnų. Ar Tavo namuose yra tokių augintinių?

- Nereikėtų šitaip galvoti. Nuo to momento, kai baigi ekologiją, į gamtą pradedi žvelgti per kitokią, sisteminę prizmę. Biologai gamtą mato ciniškai - tokią, kokia ji yra, visiškai be jokios romantikos. Tikrai nesu žvėrelių gelbėtojas siaurąja prasme. Mane domina nebent retos rūšies gyvūno išgelbėjimas. Nesinori kiekvieno gyvūno glostyti. Jeigu gelbėti, tai visą ekosistemą, o ne atskirus individus.

Šiuo metu mano namuose negyvena nė vienas gyvis. O ateityje gali ir gyventi. Bet abejoju, kad gyvens keturkojai. Šiaip esu labiau linkęs į akvariumistiką. Patinka akvariumai, nes mane labiau žavi galimybė sukurti visą ekosistemą, o ne tiesiog laikyti gyvūną vien dėl savęs.

- Ar dažnai tenka suabejoti pasirinkto gyvenimo kelio teisingumu?

- Kiekvieną dieną. Suabejoti tuo tenka dėl Sizifo darbo. Nuolatos tenka atsakyti į klausimą, ar šitas darbas - ne beprasmiškas.