E.Zajecas – personažas prie patrankos
Dažnas miesto renginys prasideda šūviu. Kurtinantis driokstelėjimas tampa šventės akcentu, žiūrovus priverčiančiu atidžiau įsižiūrėti į prie patrankos stovinčius vyrus.
Napoleonistikos žinovas
Mėlyni švarkai, baltos kelnės, aukštos kepurės, ilgaauliai batai prikausto dėmesį. Šie vyrai yra uostamiesčio karo istorijos klubo nariai.
Jų vadovas – Egidijus Zajecas. Greitakalbis vyras gali valandų valandas kalbėti apie Napoleono epochą. Jis iki smulkmenų žino apie Napoleono armijos judėjimą Lietuvoje, karybos ypatumus, ginkluotę, to laikmečio etiketą bei papročius ir daugybę kitų dalykų, kurių mokykliniuose istorijos vadovėliuose nerastum. Tačiau paprašytas papasakoti apie save tikino nesąs toks ypatingas, kad apie jį rašytų laikraščiai.
– Egidijau, daugybė žmonių Jus pažįsta kaip napoleonistikos žinovą. Vargu ar atsirastų mūsų krašte kitas žmogus, kuris tiek daug išmanytų apie tą laikmetį. Kada ir kaip Jūs susidomėjote Napolenono epocha?
– Jau nebepamenu. Dabar atrodo, kad seniai. Kaip susidomėjau, irgi sunku keliais žodžiais nusakyti. Vargu ar kuris nors kolekcionierius galėtų labai tiksliai atsakyti, kodėl domisi tuo objektu, kurį kolekcionuoja. Žodžiu, buvo įdomu. Juk Napoleonas prieš du šimtmečius padarė tai, ką mes dabar tik bandome daryti – suvienijo Europą. Napoleono herbe yra ne erelis ar liūtas, o bitė – darbštumo simbolis. Tie keleri Napoleono valdymo bei užkariavimų metai tapo dideliu postūmiu vystytis karybai, diplomatijai bei kultūrai.
Klube yra ir moteris
– Dažnas žmogus kuo nors domisi, bet neretai lieka vienas pats su savo pomėgiu, o Jūs įkūrėte klubą. Kaip jį subūrėte?
– Vienas lauke – ne karys. Gerai pažinojau šviesios atminties Kazimierą Budginą – lietuvininką, antikvarą, žmogų, kuris daug kuo domėjosi. Per jį susipažinau su tuometiniu dragūnų pulko kapitonu Vytautu Žukausku. Va taip kalbėdami apie įdomius dalykus sumanėme paskelbti „visuotinę mobilizaciją“. Tarp draugų ir pažįstamų pasklido žinia apie organizuojamą klubą. Taip maždaug prieš penkerius metus susibūrė būrelis žmonių, kuriems įdomi napoleonistika. K.Budginas neužtrenkė mums prieš nosis durų. Dažniausiai rinkdavomės jo antikvariato patalpose.
– Kiek dabar jūsų klube žmonių?
– Dešimt. Turime vieną moterį. Tai – istorijos mokytoja Loreta Elertienė.
– Kas žmones traukia į klubą, kokie kiekvieno jų tikslai?
– Aš tik – puskarininkis. Nežinau, kas juos traukia, ir neklausiu. Į tokius klausimus gali atsakyti gydytojas, toks kaip Jamesas Ville’as, Aleksandro I daktaras, 1807 metais buvojęs Klaipėdoje. O jei rimtai, tai mes nekalbame apie tai. Tiesiog kariaujame mūšių inscenizacijose, ruošiame uniformas, amuniciją, gilinamės į laikmetį.
Apatiniai – iki kelių
– Užsiminėte apie uniformas. Ar čia daug darbo ir subtilumo? Švarkas, kelnės, batai, kepurė, ir viskas. Argi ne?
– Stengiamės rekonstruoti viską, kad būtų taip pat, kaip napoleonmečiu. Pradedant apatiniais. Mažai kas žino, kad dauguma kareivių apatinių kelnaičių ar trumpikių neturėjo. Tiesiog marškiniai siekdavo kelius. Bandome sužinoti menkiausias smulkmenas. Kartą pats girdėjau kelias valandas užtrukusį dviejų entuziastų pokalbį apie kario uniformos sagas.
– O iš kur gavote patranką?
– Pasigaminome. Tai prūsiška pėstininkų patranka. Viskas pagal originalius brėžinius. Lafetą ir vamzdį sumeistravo geri draugai, dirbantys su medžiu ir metalu.
Turtuoliai tampa kariais
– Ką dar veikia karo istorijos klubo nariai?
– Dalyvauja mūšių inscenizacijose, karo žygių atkartojimuose, forsuoja upes. Penktadienį po darbo susiruošiame, šeštadienį paryčiais išvažiuojame. Apsiginklavę kario amunicija, suprakaitavę ir sudulkėję nužygiuojame dešimtis kilometrų. Neretai suliję, purvini ir sušalę atkartojame kelių šimtų metų senumo kariuomenių žygius, kautynėse patiriame sužalojimų, o naktį miegame palapinėse ant sudrėkusio šieno.
– Šitas malonumas turbūt nemažai kainuoja?
– Be abejo. Bet juk po darbo porą butelių išgeriantis vyras taip pat išleidžia šeimos pinigus. O jei suskaičiuotum, kiek jie už tokį „malonumą“ sumoka per savaitę, mėnesį, o per metus! Mes tuos pinigus išleidžiame klubo veiklai.
– O kokių nors pramogų klubo nariai turi?
– Mums tikra pramoga, kai Latvijoje esančių Rundalės rūmų muziejaus darbuotojai pakviečia surengti atrakciją jų rėmėjams. XVIII amžiuje Rusijos carienės Anos Joanovnos favorito Johano Birono statytų rūmų parke garbingus ir labai turtingus verslininkus paverčiame mūsų pulko kariais. Jie, kaip ir mes, žygiuoja, šaudo, sėdi pasaloje, o kai neištvėrę muštro bando pabėgti, juos baudžiame – varome per karių, apsiginklavusių špicrutenais (tai ilga, lanksti rykštė, vartojama fizinėms bausmėms) eilę. Toks artimas išlikimo realybės šou renginys palieka neišdildomą įspūdį. Turtuoliai negali atsidžiaugti, o ir mums tai – kaip pratybos taikos metu.
Vokiška tvarka žavi
– Ar būtų teisinga sakyti, kad jeigu būtų įmanoma pasirinkti, kokiu laiku gimti ir gyventi, Jūs neabejodamas pasirinktumėte XVIII ir XIX amžių sandūrą?
– Galbūt. Bet tai nereiškia, kad man daugiau niekas neįdomu. Neseniai susipažinau su Latvijos Antrojo pasaulinio karo entuziastais. Mane tai užkrėtė. Kokia karinė drausmė, kokia tvarka buvo vokiečių kariuomenėje. Išmokau žiūrėti į tą karą kaip į dviejų kariaujančių pusių priešpriešą ir nepalaikyti nė vienos jų. Įspūdinga, kai susirenka būriai žmonių su karo meto automobiliais ir karine technika.
– Gal ir kitais laikmečiais kada nors susidomėsite?
– Kad laiko nebe daug liko. Į kariuomenę imdavo tik iki penkiasdešimties. Nespėsiu. Čia juokais, o jei rimtai, tai ką gali žinoti.
Į kalnus – su vėliava
– Ar karyba yra vienintelis Jūsų pomėgis?
– Esu valkata. Neseniai tai supratau. Kopiu į kalnus, mėgstu žygius sausuma ir upėmis. Vis kažkur traukia.
– Į visas viršukalnes nešatės ir Žemaitijos vėliavą.
– Ir į Kilimandžarą, ir į Medvėgalį. Tik neklauskite, kam tai darau. Tiesiog noriu. Nesu statistinis lietuvis, kuriam labai smagu ankstyvą rytą basomis pasivaikščioti prieš televizorių. Neretą savaitgalį esu kviečiamas važinėti po Žemaitiją. Tai Klaipėdos universiteto Menų fakulteto folkloro ansamblio vadovės Rūtos Vildžiūnienės suburta kompanija, kurioje labai įvairūs žmonės. Nuo pradinių klasių mokinukų iki pagyvenusių žmonių.
– Žinau, kad šioje draugijoje esate kelrodė žvaigždė. Daugelis į keliones važiuoja tik todėl, kad galėtų išgirsti jūsų pasakojimus.
– Na jau. Jie smarkiai perlenkia.
Naujausi komentarai