Žvilgsnis

Garbingiausia įstaiga mieste

„Klaipėdos“ redakcija nuo gimimo stovi toje pačioje vietoje. Laikraštis šimtą metų čia pat ir spausdinamas buvo – garsioje spaustuvėje „Rytas“. Paskui „Rytas“ nusirito... O redakcija turi savo spaustuvę. Modernią! Ir rašo, ir tekstus renka, ir iliustracijas rengia šiuolaikiškai. Prieš kokius 25-erius metus žodį „kompiuteris“ kažin ar daug kas buvo girdėjęs...

Prestižas

- Redakcija buvo gerbiama įstaiga. Visų garbingiausia mieste! Kokiu reikalu kur tik kreipsies, visada buvo rodoma aukščiausia pagarba ir pirmumo teisė, - užtikrina buvusi redakcijos darbuotoja Danutė Sabastanavičienė. Ji „Klaipėdos“ redakcijos duris pravėrė 1957 metais ir sėdo prie rašomosios mašinėlės. Tuometiniai žurnalistai gali patvirtinti, kad gera mašininkė – pusė redakcijos darbo. Redakcijos etatų sąraše tuomet buvo 32 darbuotojai. Laikraštis ėjo penkis kartus per savaitę dviem kalbomis.

Pinigai

Vėliau Danutė Sabastanavičienė sėdo ir prie redakcijos kasos. Sakysite, didelio čia daikto išmokėti atlyginimus 32 darbuotojams! (Tiek etatų buvo tada, o dabar gal penkis kartus daugiau.) Bet tuomet buvo 52 tūkstančiai prenumeratorių, tvarkoma jų apskaita, o kiekvienam straipsnių ir žinučių autoriui du kartus per mėnesį reikėdavo išsiųsti honorarus.

- Tų perlaidų reikėdavo tiek daug užpildyti - akys raibdavo. Nešdavausi namo, pildydavo visi namiškiai... Žmogui užrašyta vienas rublis honoraro. Išskaičiuoju mokesčius, pašto išlaidas, likusias kapeikas siunčiu. Ir taip ilgus dešimtmečius. Duonos kepalas kainavo 16 kapeikų. Nieko nenuslėpdavome, dirbome labai sąžiningai. Kitaip su mūsų vyriausiąja buhaltere Irena Srėbaliene neįmanoma dirbti. Kiek yra buvę revizorių iš Vilniaus, iš kur tik nori – prie Irenos darbo niekas neprisikabino. Dabar įstatymai greičiau pasikeičia negu saulė nusileidžia. Kaip pagal juos suspėti šokti? –stebisi veteranė Danutė.

Finansai

Irena Srėbalienė redakcijos finansinius reikalus tvarko daugiau kaip 40 metų. Per jos mintis ir rankas pereina pagrindinės kolektyvo gyvenimo gijos. Nesupainioti jų, nenutraukti – didelio profesionalumo reikalaujantis darbas. Irena bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje būna geresnė patarėja už advokatą. Visi redaktoriai ją gerbė ir gerbia. Jubiliejaus proga net iš Tel Avivo anų laikų redaktorius J. Messie paskambino, pasveikino.

Vadovai

Ilgus metus „Tarybinei Klaipėdai“ vadovavęs redaktorius J.Messie buvęs tokia tvirta ir lanksti asmenybė, kad savo gerumu, dėmesingumu priversdavo atiduoti darbui viską, ką žmogus gali rasti savyje geriausio. Paskui redakcijos vairą perėmė Stepas Žilinskas. Apie jį daug įdomaus ir gero galima prisiminti. Vieno šis žmogus nedarė: niekur neprašė blato. Ateidavo pas korespondentą paprašyti, ar šis negalėtų jam iškviesti santechniko į namus, nes jeigu skambins jis pats, pamanys, kad piktnaudžiauja... Redaktorius S. Žilinskas turėjo puikų humoro jausmą. Vien juokaujamomis frazėmis su juo galėjai išspręsti pačius rimčiausius dalykus. Linkime stiprybės jubiliejų pasitinkančiam žurnalistikos ir karo veteranui Stepui Žilinskui.

Meilė

Ilgus dešimtmečius žodis „redakcija“ Klaipėdos mieste turėjo tik vienintelę reikšmę ir vienintelį adresą – „Tarybinės Klaipėdos“ laikraštį. Cenzūruojamą, partijos reguliuojamą. Dirbti ne bet kas čia priimamas... Juk tai - garbingiausia įstaiga! Bet iš tiesų čia dirbo tokie pat žmonės su karštomis širdimis... Bet mylėti buvo draudžiama. Partijos komitetas to netoleravo. O štai sugrįžta studentės praktikantės į Vilnių ir dalijasi įspūdžiais, kad Klaipėdoje buvo... „Ooo! Ten Bajoras yra!“ Kitą kartą vėl tas pats. „Ūūūū! Pas Bajorą buvai?!“ Vytautas Bajoras – geriausias savo meto žurnalistas. Ne tik studentės, ir žurnalistai praktikai iš jo galėjo tik mokytis ir mokytis. Šaunus stilius, aukšta kultūra, gili erudicija. Bajorui prilygti neįmanoma. Iki šiol niekas neprilygo. Bet ne tai turėjo galvoje studentės. Viena, vardu Alė, vis dėlto išdavė: „Gerai bučiuojasi, šelmis!“ Bet tai buvo ištarta Vilniuje. Klaipėdos partijos komitetas galėjo ir neišgirsti. Kai išgirdo, kad Juozas Šikšnius gražuolę redakcijos ūkvedę įsižiūrėjo, tai netruko jį... į Panevėžį ištremti. Šis buvo tikras džentelmenas. Kartu pasiėmė ir gražuolę. Ir tai buvo ne pirma tokia tremtis iš redakcijos. Ir vis - į Panevėžį.

Vyrai, moterys

Redakcijos vyrai buvo rimti. Sergejus Šataila pasirašydavo Berželio slapyvarde. Tiesus kaip beržas, visada geros nuotaikos ir vis šiek tiek įgeliantis. Vasilijų Baranovskį korektorės Apolonu vadindavo. Antanas Andriekus – ąžuolas žaliasis! Algimantas Žukas – žurnalistų tvarkdarys, sąmojo - pilnos kišenės. Julius Norkevičius vis juokaudavo apie gyvenimą „brandaus socializmo sąlygomis“. Jonas Vaičiulis kalbėdavo garsiausiai ir tik žemaitiškai. Michailas Krivenka niekada savo kaimo Ukrainoje – Nechvoroščios – iš širdies neišleido. Nikodemas Sarulis metė rašyti, išėjo Klaipėdos statyti. Ir vis tiek rašė... Gyvoji Klaipėdos širdis – Albinas Stubra, jūros vėjų persmelktas Vytautas Bartuška. Iki šiol sportiniu tempu kas rytą pėstute į darbą ateinantis veteranų veteranas, 48 metus nekeitęs darbovietės, Jonas Garadauskas, o atėjęs pirmas į darbą vis tiek jau rasi Praną Martinkų koridoriaus „sankryžoje“ besisukiojantį...

Moterys. Gražuolė Galina Urbšienė – jos akių neužmiršo niekas. Valerija Gapšytė, Lionė Lubickaitė, Onutė Rotomskienė, Elena Tamošiūnienė, Zinaida Šutova (daug prarado, kas šio tipažo iš fronto nematė), Juzefa Kastravickienė, Lina Satkienė, Aleksandra Koriakina, Ania Macevičienė, Adelaidė Plačenienė... Ir šiandien dar nektarą į laikraščio korį neša Birutė Bružilaitė, Regina Tutinienė, Silva Bružilienė...

Bendradarbiai... Kiekvieną yra už ką bent mintyse kolegiškai išbučiuoti. Didelės išvardintųjų dalies (ir dar daugiau) jau seniai nebėra. Tačiau į 17 tūkstančių „Klaipėdos“ numerių labai daug eilučių įrašė ir jie. Taigi jie ir šiandien čia – su mumis.