G.Harneris: „Likimą galima koreguoti“
Šeštadienio interviu apie pašaukimą, darbą ir senatvę
Ketvirtą mėnesį Klaipėdos miesto globos namams vadovaujantis Ginteris Harneris iki šiol ieško atsakymo, kodėl savo gyvenimą nusprendė paskirti darbui su žmonėmis, kuriems reikia pagalbos.
„Tokio darbo link ėjau net nežinodamas tikrųjų priežasčių. Tiesiog vidumi jaučiau, kad reikia“, - kukliai prisipažino pašnekovas.
Atkūrė šaknis
– Jūsų asmens dokumentuose parašyta, kad esate Ginter Harner. Kodėl tokie neįprasti vardas ir pavardė?
– Ji nereiškia, kad esu ne šio krašto gyventojas. Iš tiesų aš – tikras klaipėdietis. Mano tėtis yra vokietis. Jis liko gyventi Klaipėdoje, kai po karo nespėjo pasitraukti į Vokietiją. Liko ne jis vienas, bet visa giminė. Tačiau artimieji buvo išmėtyti po įvairias Lietuvos vietas. Iš pradžių tėvas net lietuviškai nemokėjo. O dabar jau sunkiai kalba vokiškai.
Tėtis vedė lietuvę – mano mamą. Mane pavadino Gintaru Harneriu. Tačiau labai norėjau išsaugoti ir pagerbti tikrąsias savo šaknis. Todėl, kai tik Lietuvoje buvo sukurta tokia įstatyminė bazė, kuri leido turėti ne tik lietuvišką pavardę, ją ir susigrąžinau. Žodžiu, atkūriau savo šaknis.
Kuždėjo jausmas
– Ar visada gyvenote Klaipėdoje?
– Uostamiestyje baigiau mokyklą, o studijuoti išvykau į Šiaulius. Universitete įstojau į Specialiosios pedagogikos katedrą. Baigęs mokslus, grįžau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti 1 – ojoje specialiojoje mokykloje. Kartu su sutrikusio intelekto žmonių bendrijos „Viltis“ pirmininke įkūrėme specialią klasę. Joje mokėme vidutinių ir sunkių intelekto sutrikimų turinčius vaikus. Siekėme, kad jie turėtų kuo daugiau galimybių įsilieti į visuomenę.
– Įsivaizduoju, jog buvo nelengva. Tuomet dar mažai kas girdėjo žodį „integracija“. Kaip Jums sekėsi?
– Panašų darbą dirbau dar studijuodamas Šiauliuose. Dabar ir pats stebiuosi, kokie buvome iniciatyvūs ir novatoriški.
– Tokią profesiją pasirinkote atsitiktinai ar tikslingai jos siekėte?
– Kartais dar ir dabar pagalvoju, kodėl nusprendžiau savo gyvenimą pasukti tokia linkme. Negaliu sakyti, kad studijuoti įstojau atsitiktinai. Tačiau ir nebuvau įsitikinęs, jog stoju būtent ten, kur noriu. Atsakymą, kodėl esu čia, radau visiškai neseniai. Viduje yra toks jausmas, kuris kužda, kad privalėjau dirbti su žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba.
– Ar kartais nebūna skaudu matyti tai, ką matote kiekvieną dieną, suprasti, jog yra žmonių, kuriems reikia pagalbos, ir ne visi gali būti laimingi?
– Tokį darbą arba gali dirbti, arba ne. Vienas kolega yra puikiai įvardijęs tokio darbo privalumus. Dirbdamas su žmonėmis, atiduodi nemažai savęs, bet labai daug ir gauni – dėkingumą ar net patirtį. Juk senelių namuose gyvena tiek daug žmonių, kurių gyvenimo patirtis neįkainojama.
Apie senatvę negalvoja
– O kokią įsivaizduojate savo senatvę?
– Galbūt ir nepatikėsite, bet apie savo senatvę dar negalvoju. Gyvenu, dirbu mėgstamą darbą ir nenoriu savęs nukelti taip toli. Tačiau, jei jau paklausėte, tai prisipažinsiu, jog norėčiau gražios senatvės. Matau save sėdintį supamajame pintame krėsle, apsiklojusį šilta antklode, skaitantį laikraščius ar knygą. Šalia manęs kitame krėsle supasi bobutė.
– Ar tikite likimu?
– Taip, tačiau dar labiau tikiu, kad likimą galima šiek tiek pakoreguoti pagal save. Gyvenimas yra kreivė. Jei ji kyla aukštyn, viskas gerai. Bet jei ji leidžiasi žemyn, žmogus visada turi teisę sustoti ir pagalvoti, ką padaryti, kad situacija pasikeistų į gera.
– Kokia Jūsų gyvenimo kreivė? Ar ji labai banguota?
– Sunkumų ir problemų, manau, neišvengia nė vienas. Tačiau, atsigręžęs atgal, galiu drąsiai pasakyti, kad vaizdas – neblogas.
Pamirštas pomėgis
– Ką Jūs, žmogus, kuris didžiąją laiko dalį praleidžia padėdamas kitiems, veikiate laisvalaikiu?
– Auginu du sūnus – vienuolikos ir devynerių metų. Berniukai jau tiek ūgtelėjo, tad su jais galima daug ką nuveikti. Jie labai judrūs, todėl ir futbolą, ir krepšinį pažaidžiame. Būna, kad prisėdame prie šachmatų lentos. Toks laisvalaikis žymiai malonesnis nei, pavyzdžiui, sėdėti prie televizoriaus. Džiaugiuosi, kad berniukai mane išjudina.
– O savo pomėgių turite?
– Mano hobis – buriavimas. Tačiau dabar juo nebeužsiimu, nes tai labai brangus malonumas. Jaunystėje intensyviai buriavau, treniravausi. Esu tapęs ir šio sporto Lietuvos čempionu, dalyvavau Tarybų Sąjungos čempionatuose.
– Galbūt galvojote ir apie profesionalaus sportininko karjerą?
– Tikrai ne. Be to, gydytojai man buvo uždraudę sportuoti, surado sveikatos problemų. Tačiau ir uždraudus dar kelerius metus sportavau.
– Ar turite svajonių? O gal vadovaujatės posakiu, kad jų negalima atskleisti, nes neišsipildys?
– Pasakėte teisybę. Tačiau, kaip ir kiekvienas, svajonių turiu. Jos susijusios su šeima, mano gyvenimu. Darbas yra proto produktas, o ne svajonė. Kur kas maloniau svajoti apie artimųjų ir savo gerovę.
Naujausi komentarai