Gimstamumas krinta iki rekordinių žemumų: ekspertai įspėja – tai ne vien statistika

Ar nykstame sparčiau nei tikėtasi, kokios to priežastys ir ar yra išeičių, „Žinių radijo“ laidoje „Aktualusis interviu“ aiškinosi Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Demografinių ir šeimos tyrimų skyriaus vadovė Aušra Maslauskaitė (toliau – A. M.). Kiek vėliau laidoje savo mintimis pasidalijo ir Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka (toliau – R. L.).

– „Demografinė savižudybė“ – ar taiklu būtų taip apibūdinti preliminariąją statistiką, ar vis dėlto tai per daug dramatiška?

– A. M.: Na, aš suprantu komentatorių norą pasitelkti tokią, šiek tiek skandalingą retoriką. Išties, demografiniai klausimai labai dažnai apipinami moralinės panikos naratyvais, ir tokia retorika neretai pasitelkiama. Aš, iš tikrųjų, būčiau labiau rezervuota. Manau, kad situacijos vertinimui tokie epitetai tikrai nepadeda, tačiau kiekvienas gali rinktis, kaip jam atrodo tinkama įvertinti šiuos dalykus.

– Labiau rezervuotai – tai kaip tuomet? Pagal preliminarią statistiką pernai gimė 17,5 tūkst. vaikų, tai yra beveik 1,6 tūkst. mažiau nei 2024 metais. Kokia tai situacija?

– A. M.: Žinoma, situacija nėra labai džiuginanti, tačiau turime suprasti, kad šis mažėjimas nėra tik paskutinių metų rezultatas. Iš tikrųjų, suminio gimstamumo rodiklio mažėjimą matome jau paskutinius aštuonerius metus. Ir, jeigu pažvelgtume į ilgesnę perspektyvą, tai nėra vienintelis toks laikotarpis po devyniasdešimtųjų. Labai intensyvų gimstamumo mažėjimą turėjome nuo 1990 iki 2000 metų pradžios. 2002 metais suminis gimstamumo rodiklis siekė 1,2 – tai taip pat buvo labai mažas rodiklis. Vėliau jis po truputį atsigavo, o nuo 2017 metų vėl matome riedėjimą žemyn.

Tam yra nemažai demografinių veiksnių. Norėčiau pabrėžti, kad kalbant apie gimstamumą demografiškai, nereikėtų apsiriboti vien tik absoliučiais gimusiųjų skaičiais – pavyzdžiui, minėtais 17,5 tūkst. Suminis gimstamumo rodiklis leidžia situaciją įvertinti tiksliau. Kol kas Statistikos departamentas jo dar nėra paskelbęs, tad palaukime. Tačiau ir šis rodiklis nėra tobulas – jis labai jautrus tam, ką demografijoje vadiname gimstamumo kalendoriaus pasikeitimu, kai karta vaikus gimdo vėliau arba anksčiau nei kitos kartos.

Norint eliminuoti šį efektą, naudojami tikslesni rodikliai, tačiau jie apskaičiuojami tik tada, kai moterų karta baigia reprodukcinį amžių. Jei pažvelgtume į galutinius kartų gimstamumo rodiklius, matytume, kad moterys, gimusios 1980 metais, vidutiniškai susilaukė apie 1,7 vaiko. Taigi gimstamumą nėra lengva pamatuoti. Taip, į situaciją reikia reaguoti politikos ir mokslo lygmeniu, bet būkime šiek tiek santūresni.

– Būkime šiek tiek santūresni, bet kokias aiškiausias priežastis mes galėtume dabar identifikuoti? Jūs ne sykį esate minėjusi, kad tai buvo ir pandemija, ir karo Ukrainoje situacija. Jos vis dar stipriai daro įtaką?

– A. M.: Iš tiesų galime kalbėti apie tam tikrą veiksnių paletę. Suprantama, kad gimstamumas nėra veikiamas vieno konkretaus veiksnio – tai visiems aišku. Galime išskirti kelias veiksnių grupes. Norėčiau pabrėžti, kad kol kas Lietuvoje neturime pakankamai tyrimų, todėl kai kurie paaiškinimai yra hipotetiniai arba paremti tuo, kas stebima kitose šalyse.

Kalbant apie veiksnius, pirmiausia reikia minėti geopolitinius. Jūsų jau paminėtas karas natūraliai nesukuria saugumo jausmo, o neužtikrintumas dėl ateities skatina žmones, kurie dar gali atidėti vaikų susilaukimą, tai ir padaryti.

Šalia to veikia ir platesnio plano politiniai veiksniai, susiję su procesais, vykstančiais pasaulyje. Vis dažniau girdime refleksijų apie tai, kad politinė tvarka, kuri ilgą laiką egzistavo pasaulyje, keičiasi. Štai Davoso forume taip pat girdėjome gana tikslią diagnostiką iš kai kurių šalių politikų. Egzistuoja tam tikra suirutės nuojauta, kuri neprisideda prie stabilumo ir optimistinio požiūrio į ateitį, o tai, tikėtina, veikia ir jaunų žmonių sprendimus dėl vaikų susilaukimo.

Kitas veiksnių kompleksas – socialinės medijos, kurių poveikį šiandien mums labai sunku tiksliai įvertinti. Turime suprasti, kad į vadinamąją reprodukcinę areną ateina kartos, kurių visas sąmoningas gyvenimas yra susijęs su socialinėmis medijomis. Kaip jose cirkuliuojantis turinys, vaizdiniai ir nuomonių formuotojai veikia pasaulėžiūrą, labai sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad tai veikia kaip fonas. Skaitmeninio pasaulio atsiradimas ir dominavimas, manau, taip pat yra vienas iš veiksnių.

Negalime pamiršti ir ekonominių, struktūrinių veiksnių, kurie formuoja žmonių gyvenimus. Daugelyje Europos Sąjungos šalių egzistuoja būsto prieinamumo problema. Jaunimui sunku įsilieti į darbo rinką. Kai kuriose šalyse matome net perprodukciją – per daug žmonių su universitetiniu išsilavinimu, kurie neranda darbo, jau nekalbant apie žemesnio išsilavinimo žmones. Darbo rinka keičiasi – darbas tampa nesaugus, daugėja projektinių darbų, trumpalaikių sutarčių, ir tai taip pat neprisideda prie saugumo jausmo.

Dar vienas labai svarbus veiksnių kompleksas yra kultūriniai, pasaulėžiūriniai veiksniai. Čia kalbame apie tam tikrą epochinį lūžį – išsivysčiusios visuomenės, matyt, pereina į kitą savo raidos etapą. Tyrimai rodo kelis svarbius dalykus. Pirmiausia – lyčių vaidmenų pokyčius ir požiūrį į tai, ką gyvenime turėtų daryti moterys ir vyrai.

Matome įdomią tendenciją: jaunojoje kartoje didėja takoskyra tarp jaunų moterų, kurios tampa vis liberalesnės, ir jaunų vyrų, kurie vis dažniau laikosi konservatyvesnių pažiūrų, atsigręžia į tradicinį vyriškumą ir tradicinį vyro vaidmenį. Jeigu pasižiūrėsime globaliai, matysime daug įtakingų figūrų politikoje, kultūroje, versle, kurios aktyviai platina tokį turinį, ir jauniems vyrams jis yra ypač patrauklus. Galime prisiminti ir Donaldo Trumpo rinkimus bei didelę vyrų dalį, balsavusių už šį kandidatą.

Tai svarbu todėl, kad jaunos moterys gali nematyti potencialių partnerių, su kuriais norėtų kurti partnerystę ir turėti vaikų.

Kitas svarbus veiksnys, kurį rodo tyrimai, – jaunimas, svarstydamas, kas jiems gyvenime yra svarbu, vaikus ir šeimą dažnai nurodo sąrašo gale. Neseniai atliktas tarptautinis tyrimas parodė, kad apie 90 proc. jaunų žmonių labai svarbiais laiko finansinę nepriklausomybę, sveikatą, ilgaamžiškumą, laisvalaikį, keliones, karjerą ir būstą. Mažiau nei pusė mano, kad labai svarbūs yra vaikai, partneris ir šeima.

Tai rodo tam tikrą pasaulėžiūrinį pokytį, kuris kol kas apčiuopiamas tik miglotai, tačiau indikacijų jau yra. Ateina nauja karta, atsinešanti kitokius gyvenimo lūkesčius.

– Iš tiesų, veiksnių puokštė labai plati. Galvojant apie tai, ką galėtų padaryti valdžia, kad keistųsi žmonių noras turėti vaikų – ne po vieną, o po du ar daugiau – pasaulėžiūrą pakeisti būtų galima nebent per švietimą, o tai ilgas procesas. Socialiniai tinklai – nebent per socialines kampanijas. Finansai – jau kita sritis: didinami vaiko pinigai, priimami kiti sprendimai, kad būtų patogiau finansiškai auginti vaikus. Jūsų požiūriu, kur dabar turėtų būti dedamas didžiausias akcentas?

– A. M.: Manau, kad didžiausias akcentas turėtų būti skiriamas demografinei politikai. Ir ta politika turėtų apimti kelias perspektyvas – trumpalaikę ir ilgalaikę. Turime suvokti, kad kai kurie sprendimai gali duoti naudą trumpuoju laikotarpiu, bet ne ilgalaikiu.

Labai svarbu, kad demografinė politika būtų grindžiama mokslu, o ne vien nuomonėmis. Nuomonių yra daug ir labai įvairių, tačiau ne visi kalba ekspertiškai ir pagrįstai. Todėl būtina turėti sisteminį požiūrį ir remtis moksliniu žinojimu.

Šiuo metu Lietuvoje demografiniai klausimai yra fragmentuoti. Jie priskiriami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, tačiau demografija liečia ir kitas viešojo sektoriaus sritis. Reikėtų labiau centralizuoto, koordinuoto požiūrio, mažesnio išbarstymo ir daugiau sistemiškumo.

Taip pat turime suprasti, kad gimstamumas yra tik vienas iš komponentų, lemiančių, kiek mūsų bus ateityje. Mūsų gyventojų skaičių labiausiai keičia migracija. Tas milijonas gyventojų, kurį praradome, buvo prarastas būtent dėl migracijos. Vėlesnis atsigavimas taip pat buvo susijęs su migracija.

Kalbant apie migraciją, kyla klausimas, kaip mes ją įsivaizduojame. Ar suvokiame, kad migracija yra neišvengiama? Ar suprantame, kad tai trumpalaikis sprendimas? Migrantai gali padėti spręsti darbo rinkos problemas, tačiau jie taip pat sensta, jeigu pasilieka šalyje.

Todėl būtina galvoti ir apie technologijas, investicijas į žmogiškąjį kapitalą, galimybes tam tikrų sektorių darbuotojams dirbti ilgiau. Tai sritys, kurios turėtų būti sistemiškai ir ekspertiškai aptariamos ieškant sprendimų.

Toliau apie statistiką, rodančią, kad Lietuvoje praėjusiais metais, preliminariais duomenimis, gimė 17,5 tūkst. vaikų, savo vertinimą pateikė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

– R. L.: Tai nėra labai didelė naujiena, nes gimstamumas krinta ir kitose šalyse, ne tik Lietuvoje. Lietuvoje galbūt situacija dar sudėtingesnė tuo, kad krinta ne tik suminis gimstamumo rodiklis, bet ir absoliutus gimusių vaikų skaičius. Taip yra todėl, kad jaunų moterų, kurios paprastai gimdo vaikus, yra gerokai mažiau dėl emigracijos.

Kaip žinia, emigracija Lietuvoje buvo labai didelė. Išvažiavo jaunimas, o net jei prieš 20 ar daugiau metų išvyko tėvai su vaikais, tie vaikai užaugo ir vaikus gimdo jau ne Lietuvoje. Todėl mūsų padėtis, vertinant absoliutų gimusiųjų skaičių, yra gana prasta. Tačiau pati tendencija, kad vidutiniškai vienai moteriai gimsta vis mažiau vaikų, yra bendra ir kitoms šalims. Ten suminis gimstamumo rodiklis siekia apie 1,2–1,3, o pas mus – apie 1, tačiau tai gana artimi skaičiai.

– Ekonomistas Žygimantas Mauricas rašė, kad prieš vėją nepapūsi ir kad teks susitaikyti arba su mažėjančiu gyventojų skaičiumi, arba su didėjančia imigracija. Ar Jūs su tuo sutiktumėte, ar matytumėte, ko dar galėtų imtis valdžia?

– R. L.: Iš esmės taip. Kadangi tai yra bendra tendencija visose išsivysčiusiose šalyse, o besivystančiose ji taip pat vyksta, tik šiek tiek vėliau, labai sunku sugalvoti kokį nors nacionalinį, išskirtinį sprendimą.

Esu skaitęs mokslinėje literatūroje, kad viena iš priežasčių, kodėl turtingose šalyse ir pasiturinčiose šeimose gimsta mažai vaikų, yra itin konkurencinga aplinka. Tėvai konkuruoja dėl vaikų pasiekimų ir prisiima labai didelę atsakomybę, nors niekieno to tiesiogiai neraginami. Gyvename vadinamojoje „pasiekimų visuomenėje“, kurioje pasiekimai labai vertinami.

Tėvai baiminasi ne tiek dėl to, ar sugebės vaikus išmaitinti, aprengti ar išlaikyti, bet dėl to, ar galės jais tinkamai pasirūpinti – jų ugdymu, lavinimu, vežiojimu į būrelius, gerų mokyklų paieškomis ir panašiai. Dėl to jie dažnai nesiryžta gimdyti trečio, o kartais net ir antro vaiko.

Taip pat dažnai minimas veiksnys yra vėlesnis gimdymo amžius. Žmonės ilgiau mokosi, ilgiau siekia profesinės patirties, statuso, o tada paprasčiausiai nebelieka laiko susilaukti daugiau vaikų. Šios tendencijos labai panašios daugelyje šalių, todėl labai sunku sugalvoti „receptą“, skirtą vien tik Lietuvai.

– Vis dėlto valdžia imasi tam tikrų priemonių – metai iš metų didinami vaiko pinigai, taikomas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis vaikus auginantiems tėvams. Ar tai reiškia, kad šios priemonės neveikia arba nėra taiklios?

– R. L.: Akivaizdu, kad gimstamumo jos reikšmingai nedidina. Jeigu žiūrėtume į kitų šalių patirtį, matytume panašią situaciją. Pavyzdžiui, ilgą laiką Suomija buvo pristatoma kaip šeimoms itin palanki gerovės valstybė – su geru darbo ir šeimos pareigų derinimu, įvairiomis išmokomis ir paslaugomis šeimoms. Tačiau pastaraisiais metais ir ten gimstamumas smarkiai sumažėjo. Negaliu tiksliai pasakyti, ar jis dabar aukštesnis nei Lietuvoje, ar ne, bet rodikliai yra labai artimi.

Vis dėlto iš to nereikėtų daryti išvados, kad tokių priemonių nereikia. Priešingai – jos yra reikalingos. Nesvarbu, ar kalbame apie paslaugas šeimoms, ar apie darbo ir šeimos derinimą. Pavyzdžiui, mamadieniai ir tėvadieniai yra gera praktika, tačiau vis dar turime nesuderinamumų, tarkime, tarp tėvų ir vaikų atostogų. Mokyklose būna ilgos kalėdinės ar vasaros atostogos, o tėvai dažnai gali atostogauti tik vieną mėnesį per metus.

Parama šeimoms ir finansinė pagalba yra prasminga todėl, kad, jeigu vaikų gimsta mažai, turime užtikrinti, jog visi gimę vaikai – ne tik augantys pasiturinčiose šeimose – turėtų palankias sąlygas augti, įgyti išsilavinimą, ugdyti kūrybiškumą, savarankiškumą ir kitas svarbias kompetencijas.

Tai, kad šios priemonės nedidina gimstamumo, nereiškia, jog jų nereikia. Jos būtinos tam, kad gimę vaikai turėtų geras gyvenimo sąlygas. Ir tai yra labai svarbu.