Sezonas

Grybai bijo tik šalnų

Savaitgalį kaime vyko visuotinis bulviakasis. Vos išvažiavus už miesto, pilni laukai buvo matyti į šventą rudens darbą įnikusių talkininkų. O nuo šios pareigos laisvi miestiečiai dažniausiai važiavo grybauti, praleisti laiką gamtoje.

Nežinomų neima

„Jei grybo nepažįstu, neimu jo. Tik baravykus, lepšiukes, raudonviršius, guotes.

Čia pat - pakraščiukais“, - kalbėjo Melnragės miško šalikelėje sutiktas klaipėdietis grybautojas Albertas.

Polietileno maišelis - su kartoniniu dugnu, iš jo iškėlė keletą sveikuolių baravykų. O kartu žingsniuojanti Eugenija tvirtino, kad jai poilsis gamtoje, miško grožis, medžių ošimas, saulės žaismas - svarbiau už baravykus. Sugrįžus namo, ir nuotaika, ir savijauta daug giedresni.

Priešpiečiais po Girulių mišką grybautojų šmirinėjo dar pakankamai - ir pavienių, ir grupelėmis. Šiaip jau grybavimo metas - švintant. Ankstyvieji ketvirtojo maršruto autobusai į Girulius nuveža labai daug grybautojų, kurie toliau pėstute pasklinda iki Karklės ir Kalotės. Kietus krepšius ar kibirus įstato į kuprines, ir tuščiomis niekada negrįžta.

Puola kirminai

Automobiliais grybautojai patraukia kas Darbėnų, kas Judrėnų, kas Švėkšnos link. Vieni žino, kur važiuoja, kiti šiaip sau bando laimę. Apie šį rudenį ir grybų pasaulį pakalbinome vieną tikrąjį girių šeimininką - Judrėnų girininkijos eigulį Aloyzą Kunelį.

- Ar daug miestiečių braido po jūsų miškus?

- Poilsio dienomis tikrai daug. Matyti mašinėlės ir kelyje, ir miško keliukuose. Darbo dienomis mažiau.

- Ar yra ką rinkti šiemet?

- Neblogi metai. Kas sugeba, vien baravykų krepšius prisirenka. Tik bėda - šiemet jie labai kirmija. Drebulynuose užderėjo raudonviršių. Jei jaunus aptinka - puikūs, senesni - kirmėlėtesni. Voveraitės jau baigiasi. Nors jų ne kažin kiek šiemet ir buvo. Jos mėgstamos grybautojų, nes nekirmija.

- Sakote, raudonviršiams drebulynai patinka. Ar ir kiti grybai pasirenka sau tinkamą aplinką, medžius?

- Lepšiukų reikia ieškoti, kur drėgnesnis miškas. Jie dar mėgsta šalikeles arba senus, užleistus miško keliukus, pamiškes. Baravykams patinka jauni, tik kokių dešimties metų eglynai. Sunku būna po juos landžioti. Užkietėję grybautojai nevengia ir pilvu pašliaužti, kol baravykų šeimyną pasiekia. Šilbaravykiai įsitaiso augti pušynėliuose ant kalvelių. Bet jų mūsų miškuose kol kas nedaug, krepšio nepririnksite.

- Ar ilgai tęsiasi grybų metas?

- Iki pirmų gerų šalnų. Jei ruduo bus šiltas, šalnos neiškris be laiko, grybų bus.

- Ar po šalnų jau jokių grybų nebelieka?

- Lieka. Kelmučiai. Auga ant senų kelmų, ant išpuvusių medžių. Jie panašūs į voveraites, bet skonis prastesnis.

- Kas dažniau grybauja - miestiečiai ar kaimiečiai?

- Ko gero, miestiečiai. Kaimiečiai laiko neturi. Skubame bulves kasti, rugius kulti. Vis negalime šių darbų sėkmingai baigti, vis lietus sutrukdo.

- Bet lietus grybams - kaip tik. Ar miestiečiai nedrasko, nežaloja miško?

- Šiukšlių palieka pakankamai. O šiaip - dar pusė bėdos.

- Nežinantiems ir neturintiems „savo miško“ miestiečiams (kurie elgsis kultūringai - nepaliks šiukšlių, nežalos miško), kur patartumėte atvažiuoti pagrybauti? Ko jiems palinkėtumėte?

- Palinkėčiau gerų grybų ir, svarbiausia, saugotis erkių. Jų mūsų miškuose pakanka. Jau kokias penkias išpešiau. Esu pasiskiepijęs. O atvažiuoti galima į Liepaičius. Jie yra tarp Veiviržėnų ir Endriejavo. Šukaičių gyvenvietė netoli. Miškai gražūs ir grybingi, - geranoriškai kalbėjo eigulys Aloyzas Kunelis.

Už kibirą - 45 litai

Turgus taip pat liudija, kad baravykai šiemet noriai auga. Už kupiną kibirą prašo 45 litus, o už mažą kibirėlį - 25. Savo grybavimo aistruolių jau sulaukė ir Kuršių nerijos miškai, jau iš čia veža šilbaravykius, kurių kituose miškuose dar negausu. Už kibirą prašo 20 litų. Prekiaujama ne tik kibirais, bet ir kukliomis krūvelėmis, kad įtiktų kiekvienai piniginei. Tačiau turgaus grybų skonis visai kitoks, negu savo prigrybautų.

Grybavimas, kaip ir žvejyba, kai kam yra gyvenimo būdas. Sveikatos specialistai įspėja, kad visada reikia būti atsargiems, kad neapsinuodytumėte nepažįstamais nuodingais grybais.