Maždaug prieš 10 metų Lietuvoje pastebėta viena pirmųjų, kadaise išnykusių ir vėl grįžtančių meškų.

Veikiausiai tai pirmoji Lietuvos moteris, akis į akį susidūrusi su meška. Nufotografuoti neišgalėjo, bet išplaukusį, drebantį kadrą turi.

„Stoviu, sugebėjau tik vieną koją meškos nufotografuoti, bet gal gerų 10 žingsnių atstumas nuo mūsų buvo“, – pasakojo mešką sutikusi grybautoja Regina Juodagalvienė.

Į savo miškelį tarp Kupiškio ir Anykščių grybų atėjusi moteris pirmiausia pamatė didelį juodą maišą, kuris sukėlė pyktį – kaip žmonės šiukšlėmis teršia miškus. Tuo metu prie maišo pribėgę du moters šunyčiai ėmė loti ne savo balsais ir skuosti namo, nes sodyba buvo vos už 200 metrų.

„Ant keturių kojų ji atsistojo ir žiauriai užbaubojo ant mano šunų“, – sakė R. Juodagalvienė.

Šeimininkė sustingo ir negalėjo patikėti – tariamas maišas atsistojo ant dviejų kojų ir ėmė artėti.

„Mano šunys greitai taku nubėgo vyrui pasakyti, kad miške blogai“, – teigė R. Juodagalvienė.

Nors moteris žinojo patarimus, kaip elgtis su meška, bet kas iš to, kai nustoja veikti šaltas protas? Esą ne meška pradėjo riaumoti, o ji pati.

„Tyliai, tyliai, neišsižiojus – nieko absoliučiai ji. Tik tiek, kad aš riaumojau, rėkiau“, – sakė R. Juodagalvienė.

LNK stop kadras.

Meška artėjo, moteris traukėsi atbulomis.

„Sakau – įdomu, ar mano širdis sustos, ir antras dalykas – ar meška sudraskys mane, ar ne“, – samprotavo R. Juodagalvienė.

Meška, moters akimis, buvo didesnė nei dviejų metrų.

„Per tą laiką, kol ėjau, bandžiau mešką nufotografuoti, bet neišėjo. Tačiau sugebėjau kaip nors atrakinti telefoną, vyrui paskambinti ir surėkti, kad meška miške“, – pasakojo R. Juodagalvienė.

Šunų perspėtas sutuoktinis jau buvo pusiaukelėje, šaukė, signalizavo, o moteris nešė kudašių pas jį.

„Tuo momentu baisus kratymasis buvo, siaubingas. Bet parėjau namo, pasimatavau spaudimą – viskas normaliai, tik visą kračiausi. O grybauti jau buvau grįžusi“, – tikino R. Juodagalvienė.

Bet iškart pridūrė, kad su vyru.

„Nereikia daryti staigių judesių, šaukti, rėkti. Reikia mešką stebėti. Kalbėti su ja galima žmogaus balsu, ramiu tonu, kad meška suprastų, jog tai nėra žvėris ar gyvulys, o žmogus. Ir reikia bandyti nuo jos tolti, nusišalinti“, – aiškino Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas Rimantas Misevičius.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Esą bėgantis žmogus meškai atrodys kaip sprunkantis grobis, kurį reikia atakuoti. Padeda ir vienas įdomus faktas.

„Meškos galbūt girdi geriau, užuodžia geriau, bet jos nėra toliaregės“, – tvirtino R. Misevičius.

Meškos į Lietuvą, panašu, atėjo iš Baltarusijos – ir nebūtinai sausuma. Jos geros plaukikės, todėl kelias galėjo būti ir pelkėmis, raistais. Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 20, tuo metu Latvijoje – šimtais, o Estijoje – iki tūkstančio.

„Estijoje meškos yra medžiojamos, apie 10 proc. nuo skaičiuojamo kiekio per metus leidžiama sumedžioti“, – kalbėjo Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovas.

Meškos pirmiausia medžiojamos dėl trofėjaus, veterinarų ištirta mėsa taip pat valgoma. Delikatesas esą – meškutės letenos.