Aiškus pasirinkimas
Iki šiol puikiai menu vakarą vienoje miesto kultūros įstaigų ir joje vykusį knygos pristatymą. Jaunas renginio moderatorius netikėtai nukrypo nuo knygos temos ir ėmė svarstyti, kaip elgtųsi, jei į Lietuvą ateitų vadinamoji X diena.
„Kelis kartus su draugais apie tai kalbėjome. Svarstėme, kokią šalį pasirinktume“, – nors tiesiai apie bėgimą nekalbėjo, buvo akivaizdu, kad Lietuvoje jis neliktų.
Tai nebuvo provokacija, tik atviras ir spontaniškas jauno žmogaus prisipažinimas, po kurio salėje stojo nejauki tyla. Neabejoju, tą akimirką ne vienas renginio svečias mintyse sau uždavė tą patį klausimą. Dalis susirinkusiųjų, ko gero, neatmetė pasitraukimo galimybės, kiti galvojo apie tai, kaip liktų ir veiktų. Pastariesiems priklauso ir Simas.
26-erių vyras sako nedvejojantis – jei tokia diena ateitų, jis gintų savo šalį. Dabar jo kasdienybė kiek kitokia: keliai driekiasi tarp Lietuvos ir Ukrainos, kur jis veža humanitarinę pagalbą.
Lėmė atsitiktinumas
„Savanoriauti pradėjote prasidėjus karui 2022-aisiais, o gal dar anksčiau?“ – apie Simą girdėjusi ne vieną gerą žodį, buvau įsitikinusi, kad tokią patirtį jis kaupė ne vienus metus.
Klydau. Pasirodo, į savanorystę jaunas vyras įsiliejo visai neseniai – prieš pusmetį. Viskas prasidėjo netikėtai, po gyvenimo pokyčių netekus darbo ir atsiradus daugiau laisvo laiko. Tuo metu Simas vis dažniau socialiniuose tinkluose matydavo paramos Ukrainai iniciatyvas, savanorių pasakojimus ir vaizdus iš karo niokojamų vietovių. Kartą jo dėmesį patraukė vieno aktyviausių Lietuvos paramos Ukrainai organizatorių, geriau žinomo kaip Praeities žvalgas, Šarūno Jasiukevičiaus kvietimas prisidėti prie humanitarinės ir karinės pagalbos gabenimo į Ukrainą.
„Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius?“ – S. Linkevičius pasakojo jau po pirmosios misijos supratęs, kad Ukrainai reikia ne tik pinigų ar daiktų – ne mažiau svarbūs ir žmonės, kurie pasiryžta visa tai nugabenti ten, kur pagalbos labiausiai trūksta. Antra, trečia, ketvirta – netrukus kelionės, anot jauno vyro, tapo kone kasdienybe. Gruodį Lietuvoje Simas buvo tik mėnesio pradžioje ir per Kalėdas. Didžiąją laiko dalį jis praleido kelyje, tarp muitinės punktų ir Ukrainos miestų.
„Dieną prieš Naujuosius gal kokią trečią ar ketvirtą ryto tik pajudėjau iš muitinės punkto. Šiek tiek pavaikščiojau po Lvivą“, – neįprastą metų sandūrą prisiminė S. Linkevičius.
Savanorystė pakeitė ne tik kasdienybę, bet ir požiūrį į daugelį dalykų.
Naudingas patirtimi
Nors anksčiau užėmė aukštas pareigas, Simas profesionaliai suka vairą – turi C ir CE kategorijas. Karo fone šios raidės – didelė vertybė.
„Daugelis savanorių turi tik B kategoriją, o kai reikia vežti didesnį krovinį ar sunkvežimį, to nepakanka. Supratau, kad savo gebėjimais galiu būti naudingas“, – pasakojo S. Linkevičius, per keliones gabenęs pačius įvairiausius daiktus – nuo sausų maisto davinių, kuriuos itin vertina Ukrainos kovotojai, iki dronų ir 3D spausdintuvų.
„Esu vežęs sauskelnes, senus televizorius, lempas, šunų maistą. Iš pradžių galvojau, kam to reikia? Galiausiai supratau, kad kare viskas tampa svarbu“, – savanoris pabrėžė, kad paramos poreikis išlieka milžiniškas.
Vien iki Ukrainos nuvažiuoti reikia mažiausiai dviejų pilnų bakų.
Bene labiausiai kariams šiandien reikia automobilių. Jie naudojami karių rotacijai, sužeistųjų evakuacijai, dronų ir amunicijos gabenimui, ryšio įrangai, maistui ar generatoriams pristatyti į pozicijas. Dėl apšaudymų, dronų atakų ir sudėtingų sąlygų automobiliai fronte tarnauja neilgai, todėl kiekvienas mikroautobusas, visureigis ar lengvasis automobilis reiškia ne tik patogumą, bet dažnai ir išgelbėtas gyvybes.
„Automobiliai kare yra numeris vienas. Tik nereikia pamiršti, kad juos reikia ne tik nupirkti ar gauti – dar reikia sutvarkyti, pripilti kuro. Vien iki Ukrainos nuvažiuoti reikia mažiausiai dviejų pilnų bakų“, – skaičiavo savanoris.
Sirenos ir šahedai
Pirmosios kelionės į Ukrainą Simui nebuvo lengvos. Karas jautėsi visur.
„Iš pradžių buvo baisu. Pamenu, buvau parsisiuntęs specialias programėles, kurios perspėja apie atakas. Tačiau po pirmos kelionės viską ištryniau, nes buvo neįmanoma miegoti – jos nuolat pypsėjo“, – prisiminė S. Linkevičius.
Ilgainiui baimė pradėjo slopti, bet ne todėl, kad dingo pavojus. Lietuvis tiesiog priprato.
„Ukrainoje sirenos tampa norma. Nemalonu taip sakyti, bet po kurio laiko į jas reaguoji panašiai kaip Lietuvoje į pravažiuojantį greitosios medicinos pagalbos arba policijos automobilį“, – apie Ukrainos žmonių kasdienybę pasakojo savanoris.
Jam teko patirti, ką reiškia virš galvų skrendantys šahedai, naikintuvai, matyti sugriautus pastatus ir kitus karo padarinius. Vis dėlto didžiausią įspūdį paliko vietos žmonių nusiteikimas.
„Kartu su savanoriais tris dienas važiavome į Ukrainos rytus pristatyti paramos kariams. Naktį ten buvo laukiama didelių atakų, todėl kariai pasiėmė daiktus ir iš karto grįžo į pozicijas. Klausiame, kada, jų manymu, viskas baigsis. Žinote, ką atsakė kovotojai? Kai Ukraina laimės, tada ir baigsis. Man ta frazė labai įstrigo“, – nepalaužiama ukrainiečių dvasia žavėjosi S. Linkevičius.
Gyvenimas teka
Simas pasakojo, kad žmonės Ukrainoje prisitaikė prie kasdienybės. Net ir karo fone jie bando išsaugoti normalų gyvenimą.
Veikia parduotuvės, kavinėse nestinga lankytojų, žmonės eina į darbus. Mokyklos taip pat tęsia ugdymo procesą – dalis mokymo įstaigų veikia su slėptuvėmis, pamokos kartais vyksta per pertraukas tarp oro pavojų ar net po žeme, kad vaikai galėtų mokytis saugiau. Ligoninės taip pat dirba be pertraukų, dažnai remiasi generatoriais ir atsarginiais energijos šaltiniais, kad gydymas nesustotų net ir dingus elektrai.
Tiesa, visa tai vyksta nuolatinės įtampos fone – sirenos, įspėjimai telefone ar elektros sutrikimai gali bet kurią akimirką pertraukti įprastą dienos ritmą.
„Kyjive gyvenimas vyksta beveik įprastai. Aišku, žiemą buvo sunkiau: trūko elektros, šilumos. Pamenu, viešbutyje, kuriame buvau apsistojęs, šilto vandens turėjau tik vieną dieną iš trijų. Lvive visas miestas ūžė nuo generatorių“, – mintimis į metų pradžią grįžo savanoris.
Žinai ir darai
Kelionės į Ukrainą, anot Simo, nėra tik ilgi kilometrai prie vairo. Tai nuolatinis planavimas, laukimas ir situacijos, kurios gali pasikeisti bet kurią akimirką.
„Neretai pasienyje praleidžiame po 7–8 valandas. Namiškiai rašo, klausia, kaip sekasi, o kai kertame Lenkijos sieną, pasveikina“, – paklaustas, kaip artimieji reaguoja į misijas, S. Linkevičius nusišypsojo. Pradžioje jie bandė atkalbėti, tačiau laikui bėgant susitaikė su tokiu Simo pasirinkimu.
„Žino, kad vis tiek važiuosiu. Žinoma, jaudulys išlieka“, – neslėpė savanoris.
Nors su realiu pavojumi Simas nė karto nesusidūrė, buvo momentų, kai savanoris suprato, kaip arti galėjo būti nelaimė ir kiek daug lemia laikas. Galbūt ir sėkmė.
Arčiausiai realaus pavojaus Simas pasakojo buvęs tuomet, kai grįžo į vietą, kurioje buvo apsistojęs ankstesnės kelionės metu. Vėliau jis sužinojo, kad viešbutį, kuriame buvo nakvojęs, apgadino drono smūgis.
„Maždaug prieš savaitę grįžau į vieną vietą, kurioje buvau apsistojęs. Pasirodo, į tą viešbutį prieš du mėnesius pataikė šahedo dronas. Aplankė keistas jausmas – ne panika ir ne baimė, labiau vidinis suvokimas, kaip arti viskas gali būti. Tą patį jausmą kaskart patiriu būdamas arčiau fronto, maždaug 150–200 km atstumu. Sunku net nusakyti, kas tai“, – nepaisant visko, S. Linkevičius artimiausiu metu neketina keisti savo planų ar stabdyti savanorystės. Anot savanorio, ši veikla tapo jo kasdienybės dalimi, todėl kelionės ir pagalba Ukrainai tęsis tiek, kiek leis jėgos ir saugumo situacija.
Straipsnių ciklas „Pareiga Laisvei" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 14 400 eurų.