TIES RIBA

Gyvenimo viltį palaiko tik vaikai

Dėl skurdo vis daugiau klaipėdiečių atsiduria aklavietėje. Dar sunkiau tiems, kurie, neatlaikę nuolatinių nepriteklių, praranda ne tik sveikatą, bet ir norą gyventi. Skrupulingai „trupinamos“ socialinės pašalpos dažniausiai nepadeda skurstantiems išbristi iš vargų.

Pakriko sveikata

Penkiasdešimt dvejų metų klaipėdietė Marija Stefanovič - našlė. Kol buvo gyvas vyras, jis išlaikė šeimą. Marija sakė, kad jie gyveno gerai. Užsiėmė namudine veikla, siuvo striukes.

Mirus vyrui paaiškėjo, kad Marija negali gauti našlės pensijos: velionis neišdirbo būtino darbo stažo laiko. Todėl ir vaikai negauna našlaičių pensijos. Dabar Marijos invalidumo pensija - 153 litai. Neseniai dėl išgyvenimų ir nuolatinių nepriteklių Mariją ištiko infarktas. Vėliau sveikata pakriko dar labiau. Moteris gydosi depresiją, dėl šio sutrikimo jai nustatyta II invalidumo grupė. Daug laiko praleidžia ligoninėje. Marija augina dvi paaugles dukras. Drausmingos, gerai besimokančios mergaitės - vienintelis moters inkaras, dar tebelaikantis ją gyventi. „Jei ne vaikai, man nebereikėtų nieko... į vandenį, ir viskas. Aš taip pavargau“, - kalbėjo moteris. Ji sakė jaučianti, kad dukros kankinasi dėl savo skurdo ir išgyvena, kad mokykloje iš jos vaikų nesityčiotų, nevadintų „ubagėmis“. Mergaitės mokosi gerai, gauna dešimtukus.

Pavogė dokumentus

Prieš šešerius metus, kai po vyro mirties moteris liko be pajamų, ji pardavė butą Vilniuje ir nusprendė važiuoti į Klaipėdą. Čia gyvena Marijos motina, be to, Marija tikėjosi Klaipėdoje pigiau įsigyti nuosavą būstą, įsidarbinti ir toliau tinkamai rūpintis vaikais. Kelionėje moterį apvogė - dingo rankinė su visais dokumentais. Butą, tiesa, ji nusipirko. Tačiau iki šiol tai yra ne jos, o 84 metų motinos nuosavybė: Marijai likus be dokumentų, būstą teko pirkti motinos vardu.

Aštuonis mėnesius Marija dirbo bendrovėje „Klaipėdos baldai“. „Kol dirbau, galėjau išlaikyti šeimą, mokėti už butą. Kai mane atleido iš darbo, pusę metų negalėjau registruotis darbo biržoje, nes iš darbo paprašė išeiti savo noru“, - sakė moteris. Tąsyk Marija vėl liko be jokių pajamų. Pradėjo kauptis skolos už butą. Po pusmečio, tiesa, užsiregistravo darbo biržoje, pasitaikydavo dirbti pagal viešųjų darbų programą. Vėliau gyvenimą sužlugdė liga.

Tausoja avalynę

Dabar, kai dėl skolų antstoliai uždėjo buto areštą, skola išskaičiuojama iš motinos pensijos. Danės gatvėje gyvenanti Marija, pati tegaudama vos pusantro šimto litų, kiekvieną mėnesį važiuoja pas motiną į I.Simonaitytės gatvę atiduoti motinai 53 litus, kuriuos iš 130 litų jos pensijos dabar išskaičiuoja antstoliai.

Marijos motina neturi jokių turtinių pretenzijų dukrai. Priešingai: mielai perrašytų butą dukrai, nes jos pačios senatvė aprūpinta. Senutė gyvena pas globotinį, kuriuo kadaise rūpinosi kaip savo vaiku. Dėl nesveikų kojų beveik nevaikštančiai senutei skaudu matyti palūžusią dukrą. Ji guodžiasi, kad dėl nepriteklių mylimos anūkės ją aplanko retai - mergaitės taupo avalynę.

Ieško turto

Tačiau kol butas areštuotas, neįmanoma atlikti jokių turtinių operacijų. Areštas, pasak antstolio Giedriaus Jonaičio, negali būti nuimtas, kol nesumokėtos skolos.

Marija sakė, kad iš viso ji skolinga už komunalines paslaugas 6 tūkstančius litų. Vien už vandenį - per 500 litų. Antstolis G.Jonaitis, vykdantis skolos išieškojimo bylą, dienraščiui teigė, kad skolininkė privalo pateikti pažymą apie turimas vertybes - kokį nors vertingą daiktą, pavyzdžiui, automobilį ar brangų laikrodį. Taip atsirastų galimybė areštuoti ne butą, o kitą turtą. Tačiau buto savininkė - 84 metų pensininkė Marijos mama vos bepavaikšto, o pati Marija, gyvenanti bute, kurį nusipirko už paskutinius grašius, teisiškai šiuo atveju yra tarsi niekas. Neįmanoma jokia procedūra, jei neatlikti juridiniai formalumai. Tačiau apie juos skolininkams dažniausiai nesiteikiama laiku ir išsamiai paaiškinti. „Tegu kreipiasi nemokamos teisinės pagalbos“, - siūlė antstolis.

Savivaldybėje pateikiant prašymą tokiai pagalbai, iš Mokesčių inspekcijos reikia pažymos apie turtą. Ne kiekvienas skurstantis turi tiek sveikatos ir pasiryžimo, kad galėtų susirinkti visas pažymas dėl pažymų.

Pagal Klaipėdos savivaldybės patvirtintus nuostatus pašalpa skoloms už komunalinius patarnavimus dengti gyventojui skiriama tik vieną kartą - ne per metus, o apskritai. Anksčiau dar du kartus pašalpa galėjo būti skiriama gyventojams, turintiems psichikos negalią, tačiau dabar šios išlygos nebeliko. Buto, kuriame gyvena M.Stefanovič, skolas jau kartą savivaldybė yra nurašiusi. Tačiau, kaip patvirtino savivaldybės Klientų aptarnavimo skyriaus vadovė Ona Kurčickaja, būsto savininkės - Marijos motinos vardu dokumentai dėl pašalpos vėl yra priimti. Netrukus turi posėdžiauti Paramos komisija. Tik neaišku, kokiais kriterijais vadovausis komisija, jei savivaldybės politikų numatytos nuostatos nesuteikia galimybės gyventojui dengti skolą antrą kartą. Tai, kad galbūt bus nurašyta skola, - vienintelė Marijos viltis. Tačiau net jei ji ir išsipildys - kaip gyventi be naujų skolų toliau iš 153 litų, be sveikatos, be darbo?

Nemaloniai stebintų

Pasak Socialinių tyrimų instituto darbuotojo socialinių mokslų daktaro Romo Lazutkos, toli gražu ne visi turintys psichikos sutrikimų asmenys pripažinti invalidais, nors tokiems žmonėms ir sunkiau gauti darbą. Tyrimų apie šios grupės žmonių socialinę padėtį Lietuvoje nėra. R.Lazutka mano, kad, juos atlikus, rezultatai nemaloniai nustebintų.

Jis pridūrė, kad dabar nei gyvenančių iš pašalpų skaičius, nei pašalpų dydžiai, nei valstybės išlaidos pašalpoms Lietuvoje nėra didelės, palyginti su tarptautiniais standartais. Greičiau - priešingai. Tad ar valstybė, nustatydama skurdo ribą - 121 litą, nesityčioja iš skurstančių žmonių? Ir kodėl ši pašalpa jau daugiau nei penkerius metus nedidėja? Pastaruosius trejus metus pašalpų dydžiai „įšaldyti“, o jų gavėjų tik nežymiai daugėja. „Esant sparčiausiam pasaulyje ekonomikos augimui, galima būtų to augimo vaisiais šiek tiek proporcingiau pasidalinti su vargšais tautiečiais. Tačiau tai nėra daroma, nes kol kas visuomenės požiūris į vargšus negatyvus. Valstybės institucijos ir pirmiausiai politikai daro tai, ką daryti juos spaudžia visuomenė“, - mano mokslininkas.