Gyvybės medis žydi saugioje meilės dirvoje

Sėkmė ir laimė – ne tas pat

„Santuoka – įsipareigojimas visam gyvenimui. Tuokdamasis pažadi kartu būti su sutuoktiniu džiaugsme ir varge, ir būni. Susituokę ir susilaukę pirmųjų vaikų, nė nuosavų namų neturėjome, tačiau dėl to nesijautėme mažiau laimingi“, – atsiverti apie savo šeimą, kaip saugų, mielą ir žiedų – vaikų – pilną sodą, pradeda Jurita.

Tolesnis pašnekesys su ja ir Stanislovu išduoda, kokie suvokimo klodai slypi už, atrodytų, pernelyg paprasto šeimyninio sugyvenimo recepto, perteikto lakoniškomis frazėmis „įsipareigojimas visam gyvenimui“, „pažadi kartu būti, ir būni“.

Jurita ir Stanislovas ne žodžiais, o tarpusavio bendravimu, žvilgsniais vienas į kitą, impulsyviai nuplukdydami savo delną į kito delną byloja aplinkiniams esantys laimingi, susitikę gyvenimo kelyje ir juo žengiantys koja kojon jau 28 metus. Nepaisant to, jie įspėja nė neketinantys pateikti laimingos santuokos, šeimos recepto, jo net neturi. Tiesiog dalijasi savo suvokimu, patirtimi. Ir siūlo skirti sąvokas „laimė“ ir „sėkmė“.

„Šių žodžių reikšmė panaši, bet ne tokia pati. Pavyzdžiui, žmogus gali kai kam atrodyti nesėkmingas, nes neturi nuosavo būsto, labai gerai apmokamo darbo, dar ko nors. Tačiau iš tiesų jis gali jaustis labai gerai, laimingu. Argi ne laimė, kad mūsų šeimoje auga penki vaikai?! Tačiau kai kam galbūt atrodo, kad tai – kliūtis kelyje į dabarties visuomenėje vertinamas sėkmės istorijas“, – retoriškai klausdamas, svarsto Stanislovas.

„Esi beveik niekas, nesėkmingas, nes nieko nepasiekei – karjeros nepadarei, pajamos neįspūdingos ir dar augini penkis vaikus“, – turėdama omenyje ir galimą požiūrį į savo šeimą, priduria Jurita.

Abu atskleidžia savo, galbūt ir kai kurių kitų porų pagrindinę laimės priežastį: „Laimingas jautiesi, kai turi savo žmogų – gyvenimo draugą – ir eini į jį pasiremdamas, kai esate kartu, nors ir kas nutiktų. Mūsų šeimos laimė susijusi su tikėjimu, Dievo vedimu.“

Dviese: Juritos ir Stanislovo laimės akimirka. / J. ir S. Poniškaičių šeimos archyvo nuotr.

Meilė iš antro žvilgsnio

Jurita ir Stanislovas gimė Šakių rajone, maždaug vienodu atstumu nuo Griškabūdžio, tik į skirtingas puses nutolusiuose kaimuose: jis – Vyšpinių, ji – Pentviršių. Abu užaugo Vilkaviškyje: jis – keturių, ji – šešių vaikų šeimoje. Kai susiėjo jų gyvenimo keliai, jai buvo 16, jam – 24 metai. Kelių sankirtos aplinkybė – abu dalyvavo tėviškės bažnytinio jaunimo veikloje. Giedojo bažnyčios chore, dalyvavo šio jaunimo išvykose, kituose renginiuose.

Pažinties metu Jurita buvo moksleivė, o Stanislovas – puikiais rezultatais baigęs tą pačią mokyklą, metęs fizikos studijas Vilniaus universitete (VU), atitarnavęs tarybinėje armijoje. Įveikęs didelį – keturi į vieną vietą – konkursą, studijavo 1989 m., per Lietuvos atgimimą, atkurto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos-filosofijos fakultete. Dabar tai Katalikų teologijos fakultetas (KTF).

„Nemaniau, kad medicina – mano pašaukimas. Fizikos studijas mečiau, jomis galbūt pernelyg skubotai nusivylęs: atrodė pernelyg sausos“, – „teisinasi“ Stanislovas, paklaustas, kodėl jis, skirtingai nei dauguma labai sėkmingai baigusiųjų vidurinę mokyklą, nesirinko medicinos studijų, vėliau metė VU.

„Su Jurita susipažinau 1992 m. Tuomet buvau VDU antrakursis, ji – dešimtokė. Savaitgalį ir per atostogas ištrūkęs iš miesto į tėviškę, prisijungdavau prie vietos bažnytinio jaunimo veiklos. Mano meilė Juritai buvo iš antro žvilgsnio. Iš pirmo žvilgsnio neatkreipiau į ją dėmesio, – šypsosi Stanislovas ir papasakoja, kaip jį ištiko meilė: – Kartą, kai abu dalyvavome vasaros stovykloje, Juritai prireikė medikų pagalbos. Mes, vaikinai, pasistengėme ją rasti. Po ilgesnės pertraukos – per Kalėdas – išvydęs Juritą, nepatikėjau, kad žmogus gali taip pasikeisti: visa tokia šviesi, veidas spindi. Panorau ją pakalbinti, parodyti dėmesį. Ieškojau dingsties tai padaryti.“

Atspindys: Adomo sukurtas fotomontažas iliustruoja, kaip jis mato savo šeimą – tėvus, brolius, seseris, save. / J. ir S. Poniškaičių šeimos archyvo nuotr.

Pašaukimą pajuto pamilęs

„Per Trijų Karalių šventės šv. Mišias giedojome chore. Kai po jų mes, jaunimas, bendravome bažnyčios šventoriuje, man toptelėjo mintis: „Juk Trys Karaliai, aplankę Kūdikėlį Jėzų, grįžo kitu keliu. Ir aš grįšiu kitu.“ Juritos ir mano tėviškės – priešingose pusėse, – mena tąkart merginą namo palydėjęs Stanislovas. – Tai buvo pirmas bandymas užmegzti su ja ryšį. Vėliau abu pasikalbėdavome per vakarones, šokius. Man įspūdį darė Juritos visuma – ne tik išvaizda. Gėrėjausi jos paprastumu, gebėjimu išklausyti. Nuojauta kuždėjo, jog tai žmogus, su kuriuo noriu ir toliau būti. Ją sutikęs, supratau, kad šeima – mano pašaukimas. To siekiau.“

„Ir pasiekei“, – antrina Jurita. Ją panašus jausmas aplankė vėlėliau, po ilgesnės bendrystės. Stanislovas padėjo jai spręsti matematikos, fizikos uždavinius. Tai buvo viena iš jo pastangų stiprinti, gilinti ryšį su pamiltąja mergina.

„Stanislovas turėjo stiprias moralines vertybes“, – Jurita mini vieną iš vyro savybių, dėl kurių jį pamilo. „Be šių vertybių nebūtų ir Jurita patraukusi mano dėmesio“, – tvirtina Stanislovas. Jie susituokė po penkerių draugystės metų.

Pasak pašnekovų, jų bendro gyvenimo ryšys – išlauktas ir davė gerų vaisių. Stanislovas laukė, kol mylimoji užaugs, tvirčiau pasijus pasirinkusi profesinį kelią. Nejaugi, kol laukė, jo dėmesio nepatraukė pilnametės merginos, juk sukosi tarp jų universitete, kitur?

„Retai nutinka, kad vyras lauktų, kol mergina užaugs, – žino Stanislovas. – Be abejo, po to, kai sutikau Juritą, mačiau įvairių merginų, tačiau žinojau, ką turiu. Mylėjome vienas kitą, trauka buvo stipri, norėjome kartu gyventi, bet nepametėme galvos.“

„Žmogus yra doras, kai ne išsitaško, o laukia tos, kuri, jo nuomone, turėtų tapti jo žmona“, – vyrą papildo Jurita.

Judrūs: šeima mėgsta gamtą, keliauja po Lietuvą. / J. ir S. Poniškaičių šeimos archyvo nuotr.

Neišsigando nepriteklių

Kai tuokėsi, Jurita buvo Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto trečio kurso studentė, o Stanislovas – baigęs VDU KTF magistrantūros studijas, jau dirbo. Poros santuoką palaimino Stanislovo brolis Arūnas Poniškaitis – tuomet kunigas, dabar vyskupas.

Beje, kai broliai vaikystėje žaisdavo Mišias, Arūnas dėdavosi esąs kunigu. Jam tuomet „patarnaudavęs“ Stanislovas dirba Kauno arkivyskupijos kurijos sekretoriumi ir moko lotynų kalbos seminaristus. Jurita būsimą profesiją taip pat maža išsipranašavo: vis atsinešdavo į vaikų darželį rudeninių medžio lapų, kitos gamtinės medžiagos. Ji toje pat arkivyskupijoje dirba aplinkos dizainere. Nuo vaikystės jos lėlėmis buvo penki jaunesni broliai ir seserys – juos prižiūrėjo.

„Jausmai, noras būti kartu vedė mus pirmyn – į bendro gyvenimo kelionę leidomės neišsigandę nepriteklių. Negalvojome, kad pirmiausia turime įsigyti būstą, labai gerai uždirbti, tik tada tuoktis. Taip galvoję, nežinia, kur dabar būtume. Tačiau neneigiu saugumo svarbos, pradėjus gyventi kartu. Pasirūpinome jį garantuojančiu minimumu. Pavyzdžiui, geradarių dėka pasisekė ilgam laikui apsistoti būste palankiomis panaudos sąlygomis“, – pasakoja Stanislovas.

„Turint būstą, galima ir gimusiu vaiku pasirūpinti, – vyro mintį tęsia Jurita. – Į santuoką ėjome ne vieni – į ją pasikvietėme Dievą. Jis, trečiasis santuokos dalyvis, ir teikia saugumą.“

Stanislovas ryžtą tuoktis lygina su tikėjimu į Dievą. Pasak vyro, įtikėjus į Dievą, jauti Jo galią savo gyvenime ir tuo džiaugiesi. „Panašiai yra santuokoje: gali siekti karjeros, daug metų kaupti kokią nors patirtį ir galvoti, kad, kai pasiruoši, kursi šeimą. Kažin kas yra pajuokavęs: „Kuo ilgiau atidėliosite santuoką, vaikų gimtį, tuo labiau atrodys, kad tam dar anksti“, – sako vyras.

Jurita teigia pritarianti daugelį metų žmones stiprinusiai liaudies išminčiai: „Nesigailėsi anksti kėlęs, jaunas vedęs“, „Davė Dievas vaikų, duos ir duonos“.

Stanislovas pabrėžia, kad šeimą svarbu kurti atsakingai, ne vien vadovaujantis užplūdusiais jausmais. „Prieš tuoktuves kai ką skaičiavome, planavome. Nebėgome į santuoką palaidais plaukais“, – aiškina jis.

Šeima – kaip sodas. Norisi visus – vyrą, vaikus, sodybą – apgaubti rūpesčiu, kad klestėtų, augtų, žydėtų.

Padeda auginti saulė

Sutuoktiniai vienas kitą vadina dovana sau, o kiekvieną savo vaiką – abipusės meilės pasekme: kai vieno (jo) ir vieno (jos) suma yra trys (vaikas). Visa tai bei darna šeimoje – jų išlaukto santuokinio ryšio gerieji vaisiai.

Poros vaikai: 26 metų Ieva, 24 metų Adomas, šešiolikmetis Paulius, vienuolikametė Elena, aštuonmetis Augustinas. Visi gimę šiltuoju metų laiku – balandžio pabaigoje, gegužę ir vasarą. Tai ne atsitiktinumas, o Juritos pasirinkimas. Pasak moters, tuomet gimę vaikai geriau auga, mažiau serga, nes šilčiau, daugiau saulės nei kitu metų laiku. Be to, nereikia kūdikiams pirkti šiltų, greitai išaugamų kombinezonų.

„Prieš santuoką kalbėjai apie tris vaikus, bet įgijai drąsos – trys virto penkiais“, – į žmoną kreipiasi vyras.

„Moteris dalyvauja žmogaus sukūrime. Laikas nuo laiko pajusdavau, kad galėčiau į save įsileisti naują gyvybę. Tikiu, kad taip veikia Dievas – per tavo mintis, protą. Jis tarsi klausdavo: „Ar sutiktum priimti dar vieną žmogų – ar atsivertum naujai gyvybei?“ – patirtimi dalijasi Jurita. Ji naują gyvybę įsileisdavo ne anksčiau, nei praėjus trejiems metams nuo ankstesnio gimdymo – gerai atsigavus organizmui. Pasak moters, labai svarbi sąlyga užsimegzti vaikui ir jį auginti – moters saugumas, ramybė.

„Moteris gimdo, kai jai saugu. Daigelis bijo skersvėjų, sausros. Panašiai su vaiku – jo negalima auginti stresinėje aplinkoje. Nesuvokiu, kaip kai kurios moterys vienos augina vaikus. Aš negalėčiau. Man saugumą suteikia, rūpesčiu mane apgaubia vyras. Stiprinuosi bendryste su juo. Moteris jaučiasi išsipildžiusi, kai jaučia vyro meilę, paramą“, – tvirtina Jurita.

Iš kur Stanislovas semiasi stiprybės? „Iš žmonos. Mus palaiko ir tas, kuris mus sukūrė ir paleido į Žemę – Dievas. Jam reikia atsiverti, kad palaikytų“, – atsako vyras. Pamini tris atvejus, kai, ar ne stebuklas, žmona po sėkmingo nėštumo išvengė netikėtai komplikuoto gimdymo pasekmių, kurios, kaip kartą pripažino patyrusi medikė, per jos 20 metų darbo praktiką neaplenkė kitų gimdyvių.

Pomėgis: „Mano stichija – augalai ir jų žiedai“, – teigia J. Poniškaitienė. / J. ir S. Poniškaičių šeimos archyvo nuotr.

Dabar ugdyti sunkiau

Pasak Juritos, jai gera matyti, kai iš mokyklos grįžę pavargę vaikai ilsisi namie, nesiveržia iš jų, nes čia jiems gera, saugu.

„Galiu ranką pridėjęs prie širdies pasakyti, kad vaikai nemato mūsų, tėvų, barnių, žeminančių vienas kitą, ir, tikiuosi, nematys. Ne bėda, jei nuomonės kartais išsiskiria, stengiamės, kad vaikai nejaustų karštesnių ginčų“, – tikina Stanislovas.

Kas sunkiausia auginant nemažai vaikų? „Neliko sunkumų. Kol vaikai buvo maži, slėgė buitis, rutina. Dabar jie savarankiškesni: jaunėliai patys susideda drabužius ir viską, ko reikia, į kuprinę, nuvyksta į popamokinius užsiėmimus“, – atsako Jurita.

„O ugdyti nėra sunku, pavyzdžiui, kai matai, jog vaikas meluoja, apsuka tave apie pirštą?“ – žmonos klausia Stanislovas. O ji: „Reikia kantrybės – vaikai išauga šiuos dalykus. Galima bausmė tokiu atveju – atimti telefoną, kompiuterį.“

Stanislovo patirtimi, kiekvienas vaikas, kaip ir kiekviena šeima, – paslaptis, savitas pasaulis. „Prieš vesdamas turėjau šešias teorijas apie vaikų auklėjimą, dabar turiu šešis vaikus ir nė vienos teorijos“, – anglų satyriką Johną Wilmotą cituoja jis. Pastebi, kad, skirtingai nuo laiko, kai pats augo, dabar vaikus ugdyti sunkiau: „Tėvai manęs ir brolio, seserų neauklėjo diržu. Tačiau jautėme natūralią baimę dėl to, jei nepaklusime jiems. Šiuolaikiniai vaikai drąsesni, laisvesni, gali tėvams prieštarauti, nebijodami grėsmingo atsako. Tvardaisi iš paskutiniųjų, kai jie prieštarauja, – nekeli maišto. Ir išorės įtaka vaikams didelė: daugiau iššūkių, pagundų – daugiau galimybių suklysti. Tačiau ir gerų galimybių daugiau. Dažnai vaikams tenka rinktis tarp gero ir geresnio. Jiems paaiškinti, kas yra geriau nei gera, – menas.“

Sutuoktiniai svarbiu vaikų ugdymo veiksniu laiko savo, kaip tėvų, taip pat senelių, kitų artimųjų elgesio pavyzdį. Užaugę vaikai, atsižvelgę į artimų žmonių elgesio, patirties, išminties bagažą, krausis savąjį.

Sunkios pamokos naudingos

Koks daugiavaikės šeimos pranašumas? „Vaikai mus subrandino“, – teigia Jurita.

„Net santuoka keičia, brandina žmogų. Girdėjau juokaujant: „Kol nevedžiau, maniau esąs tobulas.“ Šeima – vieta, kur geriausiai pažįsti save, pasitikrini savo ribas. Gyvendamas vienas, skendi apie save susikurtoje iliuzijoje. Save pažįsti tik santykyje su kitais žmonėmis, o pažinęs gali eiti pirmyn – keistis. Kai draugėje yra vyras, žmona, vaikai, tie santykiai šakojasi. Kuo šeimoje daugiau narių, tuo didesnė, nors ir sunkesnė, mokykla. Lengva mokykla išmoko mažiau nei sunki. Sunkios pamokos, užduotys naudingesnės už lengvas – ugdo mus“, – įsitikinęs Stanislovas.

„Savo tėvų sodyboje prie Vilkaviškio mėgstu auginti daržoves, gėles, vištas, puoselėti sodą. Šeima – kaip sodas. Norisi visus – vyrą, vaikus, sodybą – apgaubti rūpesčiu, kad klestėtų, augtų, žydėtų. Toks, atrodytų, paprastas rūpinimasis visu tuo užpildo mane, atspindi mano, kaip moters, esmę. Žmogus – laikinas. Atgimsta savo vaikuose. Jie žydi jaunyste, entuziazmu, o tu žydi juose. Vaikai – tėvų investicija: dėl jų aukoji laiką, jiems duodi, ką gali geriausio, ir jie tampa žmonėmis. Nors ir koks gražus būtum, sunyksti. Tačiau, mesdamas į žemę sėklą – vaikus, pratęsi žmonių giminę. Kad pasauliui būtų geriau, dovanoji naują gyvybę. Svarbiausia sąlyga atsirasti gyvybei yra meilė, saugumas, ramybė. Kaip daigelis bijo skersvėjų, šalčio, sausros, taip vaiko negalima strese auginti“, – svarsto Jurita. Ji, norėdama vaikus auginti ne įtampoje, neretai rinkosi mažesnes pajamas – dirbo tik puse etato.

Dažnai vaikams tenka rinktis tarp gero ir geresnio. Jiems paaiškinti, kas yra geriau nei gera, – menas.

Svarbu stiprinti ryšį

Pasak Stanislovo, santuokos ir meilės temperatūra – kintamas dydis. Juk žmogus trapus, pažeidžiamas, keičiasi. Vyrui ir moteriai atsakingai davus bažnytinės santuokos įžadus, svarbu į bendro gyvenimo planą įrašyti būtinybę nuolat gaivinti, atnaujinti, stiprinti tarpusavio ryšį, meilę.

Santuokos mūras judės, braškės, jei išklibės bent viena iš trijų jo kolonų: stalas, altorius, lova. Stalas – šventa namų vieta, kur kartu valgoma, dalijamasi įspūdžiais, patirtimi ir pan. Lova simbolizuoja ne tik intymius santykius – dar ir būtinybę skirti vienas kitam dėmesį, galbūt net atsitraukus nuo vaikų. Altorius – tikėjimo simbolis.

„Be Dievo pagalbos sunku išbūti santuokoje. Sutuoktinius, kurie nelaiko savęs Bažnyčios žmonėmis, stipriai saisto bendros vertybės“, – pataria Stanislovas. Neslepia, kad minėtos trys kolonos jų šeimoje galėtų būtų tvirtinamos, gerinamos, stiprinamos.