Vilniaus Antakalnio kapinėse prezidentams skirtoje eilėje vakar palaidotas šeštadienį anapilin išėjęs Prezidentas Algirdas Brazauskas.
Baltų rožių patale
Į Antakalnio kapinių žemę yra susigėrę galybė ašarų. Tačiau vargu ar kapinės kada nors skendo tokioje gėlių jūroje, kokioje tvino vakar, laukdamos velionio Prezidento A.Brazausko.
Nuokalnės aplink A.Brazausko karstui paruoštą duobę buvo išklotos žmonių per pastarąsias kelias dienas į Prezidentūros Kolonų salę, kur buvo pašarvotas velionis, atneštais tūkstančiais žiedų.
Rožės gulė kapinių šlaituose, kalijos – eilėje virš iškastos duobės. Kiek aukščiau kalnelyje pagarbiai sustatyti užsienio valstybių pareigūnų į laidotuves atnešti vainikai. Po to vėl driekiasi baltų rožių patalas. Prezidentūros tarnautojai prasitarė, kad ketvirtadienio rytą į kapines buvo atvežti du sunkvežimiai gėlių.
Kapo duobės kraštai prismaigstyti rožių žiedais. Duobės dugną dengė išbarstyti žiedlapiai. Taip A.Brazausko kūno laukė nauji jo namai.
Lydėjo bažnyčių varpai
Esamiems ir buvusiems Lietuvos ir užsienio valstybių vadovams, šeimos nariams bei diplomatams atidavus pagarbą, vakar popiet Prezidentas A.Brazauskas iš Prezidento rūmų buvo išlydėtas į paskutiniąją kelionę.
Saulės nutviekstos sostinės gatvėse buvo susirinkę dešimtys tūkstančių žmonių, norėjusių išvysti gedulingą procesiją. Visą jos kelią skambėjo Vilniaus bažnyčių varpai.
15 val. 5 min. atviras karinis lafetas, lydimas garbės sargybos kuopos, giminių ir artimųjų, su mirusio Prezidento palaikais atvyko prie Antakalnio kapinių vartų.
Su trispalve uždengtu karstu į kapines kareiviai atnešė kryžių, A.Brazausko portretą su visomis prezidento regalijomis ir aukščiausią Lietuvos valstybės įvertinimą, kuriuo jis buvo apdovanotas, – Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine.
Valstybinio dainų ir šokių ansambliui "Lietuva" ir kariniam orkestrui atliekant liaudies dainą "Vai, neverk, motušėle...", karstas perneštas prie kapui parengtos vietos.
Sąžiningas prieš save patį
Atsisveikinimo kalbas sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė, socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, bet emocionaliausiai prabilo A.Brazausko giminių bei artimųjų vardu kalbėjęs ambasadorius Antanas Vinkus, kreipęsis į velionį pagarbiu žodžiu "Mokytojau".
"Dieve Visagalis, kam tu sukūrei mirtį, kai gyvenimas toks gražus?" – retoriškai klausė A.Vinkus.
Sąžiningumas pirmiausiai pačiam prieš save – tokią pagrindinę velionio charakterio savybę išskyrė ambasadorius.
"Jūs sakydavote, kad tai padeda grumtis su savo žmogiškomis silpnybėmis, kurių jūs neneigėte turįs. Mokytojau, ne tik jūs, ir mes jų turėjome. Bet jūsų pasiaukojimas tėvynei Lietuvai užgožė jūsų silpnybes", – audringai kalbėdamas prisiminė A.Vinkus.
"Mokytojau, atsimenate, kai buvome pas kardinolą Vincentą Sladkevičių? Jūs klūpėdamas ant kelių gavote jo palaiminimą, o šiandien kai kas drįsta pasakyti, kad jūs netikintis. Tegu lieka tai ant jų sąžinės", – į velionį paskutinį kartą kreipėsi A.Vinkus.
Ambasadorius apgailestaudamas pareiškė, kad visi gyvename nuolatiniame atsisveikinime. Tačiau jis neslėpė, kad A.Brazauskas labai norėjo gyventi. "Ponia Kristina, jūs šluostėte ašaras savo vyrui ir man. Jis man pasakė atsisveikindamas: "Antanai, bijau mirties, nenoriu išeiti." Mokytojau, visi ateisim pas tave. Ir aš ateisiu. Tik nenoriu greit", – kalbą prie velionio kapo užbaigė A.Vinkus.
Atokiau nuo kapavietės laidotuvių apeigas stebėję žmonės, atėję Prezidentui ištarti paskutinio "sudie", braukė ašaras, iš pušų paunksmių atskriedavo neužgniaužta rauda.
A.Brazausko kunigas, Alantos klebonas Sigitas Sudentas prisiminė, kad velionis ne kartą jo prašė pasimelsti už šeimą ir už Lietuvą. Kunigas citavo Biblijos žodžius apie gyvenimo ir mirties prasmę, deklamavo amžinatilsį kunigo Ričardo Mikutavičiaus eiles apie žmogaus likimą.
Ašaras spaudė žiedas
Šiek tiek prieš 16 val. garbės sargybos kuopa nuo karsto nuėmė vėliavą ir perdavė našlei Kristinai Brazauskienei, kuri ją pabučiavo.
Netrukus po to ąžuolinis karstas su velionio Prezidento kūnu nuleistas į duobę, jį palydėjo trys kareivių iššautos salvės.
K.Brazauskienė, velionio dukros Laima Mertinienė ir Audronė Usonienė su šeimomis į duobę įmetė kelis žiupsnius žemių ir gėles. Duobkasiai ėmėsi darbo.
Uoliai tvardytos K.Brazauskienės emocijos pratrūko. Moteris verkė balsu, vis šluostydamasi ašaras. Sūnus sugniužusiai mamai atnešė kėdę prisėsti ir šalto vandens. Tačiau kiek numalšinusi emocijas K.Brazauskienė, žvelgdama į žemėmis užpilamą vyro kapą, vėl susigraudindavo. Ašaras moteriai spaudė ir ant dešinės rankos mūvimas vestuvinis žiedas. Pasukinėjusi jį tarp pirštų K.Brazauskienė vėl davė valią jausmams.
"Mielas Algirdai, dėkoju likimui už kartu praleistus metus. Buvau mylima, o dabar – tik mylinti tave. Tavo Kristė", – tokiais žodžiais ant vainiko juostos su mylimu vyru atsisveikino K.Brazauskienė.
Velionio Prezidento dukros išgyvenimus slėpė po akiniais nuo saulės. Tačiau jų veiduose atsispindėjo ramybė ir susitaikymas – tėčiui, prieš mirtį ilgai kankintam ligos, atėjo ramybės valanda.
Paskutinis "sudie"
"Mirtis neužbaigia gyvenimo, tik pakeičia žmogaus būtį", – šventindamas kryžių ant A.Brazausko kapo sakė Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis.
Kapas uždengtas iš šiomis dienomis žmonių į prezidentūrą atneštų gyvų baltų gėlių nupintais kilimais. Gedulingą ceremoniją užbaigė Lietuvos himnas.
Diplomatinio korpuso pareigūnai ir K.Brazauskienei dar kartą pareiškė užuojautą. Dar kartą ilgesingai pažvelgusi į velionio vyro kapą moteris įsikibo į sūnaus parankę ir pasuko kapinių išėjimo link.
Tuo metu prie velionio kapavietės plūdo minios iš tolo procesiją stebėjusių žmonių. Priėję prie kapo jie persižegnodavo ir atiduodavo paskutinę pagarbą amžinybėn iškeliavusiam Prezidentui.
Naujausi komentarai