J.Stakauskaitė: „Neįgalieji – mano stebuklai“
Šeštadienio interviu apie kantrybę, stebuklus ir „Euroviziją“
Klaipėdos neįgaliųjų užimtumo centro „Lakštutė“ dainorėliams iki „Eurovizijos“ finalo pritrūko tik vieno žingsnelio.
Pirmą kartą Lietuvoje surengto sutrikusio intelekto žmonių dainų konkurso nacionalinėje atrankoje klaipėdiečiai užėmė trečiąją vietą. „Lakštutės“ meno vadovė Jurgita Stakauskaitė šį pasiekimą vadina stebuklu. „Kolektyvas susibūrė tik beveik prieš metus. Toks aukštas įvertinimas yra be galo geras rezultatas“, - sakė J.Stakauskaitė.
Stebuklais ji vadina ir visus savo auklėtinius. Tačiau pašnekovė neslėpė, jog pirmąją darbo dieną ji net neįsivaizdavo, kaip reikia bendrauti su neįgaliaisiais. Etnografės diplomą turinti mergina apsisprendė savo gyvenimą paskirti socialiniam darbui. Ji nori kuo daugiau padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Jurgita tikisi, jog ateityje pasikeis požiūris į neįgaliuosius ir jie bus priimti į visuomenę.
„Eurovizija“. Tik kita
Lietuvos atstovai Europos dainų festivalyje sutrikusio intelekto žmonėms dalyvaus pirmą kartą. „Eurovizijos“ finalas vyks Austrijoje lapkričio 18 dieną.
Paraiškas dalyvauti pirmą kartą šalyje organizuotoje nacionalinėje atrankoje buvo pateikę 20 kolektyvų. Jie pirmajame atrankos etape atsiuntė muzikinio kūrinio garso ir vaizdo medžiagą. Įvertinusi pretendentų kūrinių atlikimą, vokalą, originalumą ir sceninį įvaizdį, speciali komisija į nacionalinės atrankos finalą pakvietė septynis kolektyvus. Tarp jų - ir Klaipėdos neįgaliųjų užimtumo centras „Lakštutė“. Uostamiesčio kolektyvas konkurse dainavo lietuvių liaudies dainą „Eisva mudu abudu“. Visi šeši dainorėliai pasirodymo metu grojo įvairiais muzikos instrumentais.
Nacionalinės atrankos finale pirmąją vietą iškovojo Lietuvos vaikų ir jaunimo centro kolektyvas „Spalvų orkestras“. Jis ir atstovaus Lietuvai lapkritį vyksiančiame „Eurovizijos“ finale.
Europos dainų festivaliai sutrikusio intelekto žmonėms pradėti rengti dar 1994 metais. Kas antrus metus vykstantys festivaliai yra atviri visoms Europos valstybėms.
Pritrūko tik „popso“
– Ar trečioji vieta nacionalinės atrankos finale Jūsų auklėtiniams - didelis pasiekimas?
– Tiesą sakant, tokio aukšto įvertinimo nesitikėjome. Nugalėtoju tapęs kolektyvas „Spalvų orkestras“ gyvuoja jau dešimtmetį. Mums dar nė metukai nėra sukakę. Dirbti su neįgaliaisiais išties nelengva. Vargome, kol jie įsiminė dainos žodžius, suprato, kada reikia „įstoti“. Per metus padarėme labai didelę pažangą. Už tai ir buvome įvertinti.
– Kaip Jūsų auklėtiniai jautėsi konkurse?
– Nuvažiavę į Vilnių ir pamatę didžiulę salę, kurioje teks dainuoti, jie sutriko. Per generalinę repeticiją kai kurie net žodžius pamiršo. Prieš pasirodymą teko juos raminti ir drąsinti. Sakiau, jog reikia pasirodyti taip, kaip geriausiai mokame. „Lakštučių“ pasirodymas nustebino ne tik publiką, bet ir mane pačią. Jie dainavo taip gerai, kaip dar nebuvau girdėjusi.
– Ar dainorėliai džiaugėsi laimėta trečiąja vieta?
– Be galo. Jie šokinėjo iš džiaugsmo, spaudė vienas kitam rankas. Mūsiškiai labai nuoširdžiai sveikino ir pirmosios vietos laimėtojus. Šiame konkurse nebuvo konkurencijos. Visi atlikėjai nuoširdžiai džiaugėsi kitų sėkme ir liūdėjo, jei kas nepavyko.
– Kaip manote, kodėl nepavyko laimėti?
– Vienas komisijos narys, kompozitorius Artūras Novikas, mums negailėjo komplimentų. Tačiau jis patarė, jog kitą kartą pristatytume ne lietuvių liaudies, o „popsinę“ dainą. Neįgaliųjų, kaip ir sveikųjų, „Eurovizijai“ reikia popso.
Įmetė į kabinetą
– Turite etnografės diplomą. Kaip pradėjote dirbti su neįgaliaisiais?
– Šis darbas man buvo tarsi dovana per bakalauro diplomų teikimo šventę. Grupės draugė į rankas įgrūdo vieną vizitinę kortelę. Aš turėjau kitą darbą ir naujo užsiėmimo neieškojau. Kortelę pasidėjau ant stalo ir praeidama vis žvilgtelėdavau. Galiausiai - paskambinau. Neįgaliųjų užimtumo centras mane pakvietė mokyti neįgaliuosius muzikos.
– Vadinasi, apie darbą su likimo nuskriaustais žmonėmis niekada negalvojote. Ar nebuvo sunku pradėti „nuo nulio“?
– Mane tiesiog įmetė į kabinetą. Išties nežinojau nuo ko pradėti, kaip kalbėti, ką sakyti. Tačiau supratau, jog su jais reikia dirbti kaip su sveikaisiais. Niekada nerodau gailesčio, nedarau jokių nuolaidų. Manau, jog mano bendravimo būdas jiems patinka. Auklėtiniai džiaugiasi, jog išmoko groti įvairiais muzikos instrumentais. Pavyzdžiui, mūsų Antanas dažnai pabrėžia, jog be manęs nebūtų išmokęs skambinti kanklėmis. Su neįgaliaisiais dirbu jau beveik metus. Galima sakyti, kad tai mano pašaukimas. Nusprendžiau magistrantūroje studijuoti socialinį darbą.
Žavisi nuoširdumu
– Darbas su neįgaliaisiais reikalauja dvigubos kantrybės. Ar jos nepritrūkstate?
– Maniau, jog šiame darbe nesusitvarkysiu. Todėl pirmą dieną padėti pasikviečiau ir kurso draugę. Tačiau ji antrą dieną nebepasirodė - draugė nusprendė, jog šis darbas beviltiškas. Dirbant su neįgaliaisiais kantrybės reikia tris kartus daugiau. Jiems reikia daug kartų kartoti, kol įsimena. Tačiau jei įsimena, tai visiems laikams. Išeikvotą kantrybę atperka pasiekti rezultatai. Džiaugiuosi ir tuo, jog neįgalieji yra kur kas smalsesni. Jie nori išmokti viską, ką tik įmanoma.
– Galbūt ir pati ko nors pasimokote iš savo auklėtinių?
– Be abejo. Ypač žaviuosi jų nuoširdumu. Jie neslepia savo emocijų. Jei kas nepatinka, viską išsako. O jei jie laimingi, prieina, apkabina ir pabučiuoja. Auklėtiniai labai rūpestingi. Jei nors vienas jų mokytojas suserga, jie skambina kelis kartus per dieną, domisi sveikata. Manau, jie jaučia kai kurių sveikų žmonių panieką, tad ypač vertina tuos, kurie su jais elgiasi gerai. Už gėrį jie atsidėkoja šimteriopai didesne šiluma.
– Ar tikite, jog kada nors pasikeis požiūris į neįgaliuosius - jie taps visaverčiais visuomenės nariais?
– Žinoma. Integracija į visuomenę vyksta ir dabar. Tačiau ji, kaip ir kitos integracijos, labai lėta. Žmonėms vis dar keista gatvėje ar kur kitur pamatyti neįgalųjį. Natūralu, juk prieš gerą penkmetį likimo nuskriaustieji buvo tarsi pogrindyje. Tik dabar yra žengiami pirmieji žingsniai į visuomenę. Galima pasidžiaugti, jog daugėja tolerantiškų žmonių ir mažėja pašaipų. Jie juk tokie pat žmonės kaip ir mes. Tik turi nedidelį trūkumą. Tačiau kiekvienas jų yra individualybė ir mano stebuklas.
Naujausi komentarai