– Kokius didžiausius konkrečius barjerus bendruomenių lyderiai šiandien įvardija?
– Didžiausias barjeras šiandien yra ne vien pinigų trūkumas. Problema yra tai, kad bendruomenių veiklai vis dar trūksta sisteminio valstybės požiūrio. Bendruomenės dažnai finansuojamos projektiniu principu, todėl gali pradėti veiklą, tačiau negali būti tikros, ar galės ją tęsti kitais metais. Tai ypač sudėtinga savanoriškoms organizacijoms, kurioms projektų administravimas tampa neproporcingai didele našta. Trūksta aiškesnio bendruomenių vaidmens priimant sprendimus. Jeigu valstybė sako, kad bendruomenės yra pilietinės visuomenės pamatas, tuomet jos turi būti ne tik kviečiamos į renginius ar konsultacijas, bet ir turėti realių dalyvavimo ir įtakos priemonių.
– Ar valstybės institucijos yra pasiruošusios suteikti bendruomenėms daugiau savarankiškumo ir finansinių įrankių, kad jos galėtų realiai kurti ateities Lietuvą?
– Manau, kad noras bendradarbiauti yra, tačiau dar trūksta sisteminio sprendimo. Būtent 2027-ieji gali tapti proga jį sukurti. Bendruomenėms reikia ne tik daugiau pinigų. Reikia daugiau pasitikėjimo ir daugiau galimybių pačioms spręsti, kur ir kaip panaudoti turimus išteklius. Jeigu sakome, kad ateities Lietuva turi būti pilietiška, atspari ir susitelkusi, negalime to sukurti vien institucijų sprendimais. Reikia suteikti daugiau erdvės žmonėms patiems kurti savo gyvenamąją vietą.
– Kaip planuojama palaikyti bendruomenių lyderių optimizmą ir motyvaciją, kadangi daugelis jų dirba savanorystės pagrindais?
– Bendruomenių lyderių motyvacija negali būti grindžiama vien geru žodžiu. Žmogus gali savanoriauti iš pašaukimo, tačiau valstybė negali tuo pasinaudoti kaip savaime suprantamu nemokamu ištekliumi. Todėl reikia stiprinti tris dalykus: pagarbą bendruomenių lyderio darbui, realias veiklos sąlygas ir tęstinumą. Labai svarbu ir tai, kad bendruomenių lyderiai matytų savo darbo rezultatą. Kai žmogus mato, kad jo pasiūlymas iš tiesų keičia sprendimą, kad savivaldybė girdi bendruomenę, kad valstybė pasitiki jos organizacija, – tai didžiulė motyvacija.
Žmogus gali savanoriauti iš pašaukimo, tačiau valstybė negali tuo pasinaudoti kaip savaime suprantamu nemokamu ištekliumi.
– Kas atstovavo Kauno regionui ir ką konstruktyvaus pasiūlė?
– Kauno regiono bendruomenėms sambūryje atstovavo regiono bendruomenių lyderiai ir organizacijos. Jų pagrindinė žinutė buvo labai praktiška – bendruomenėms reikia ne tik būti išgirstoms, bet ir turėti galimybę dalyvauti sprendžiant konkrečius savo teritorijos klausimus. Kauno regionas turi daug stiprių bendruomenių, todėl svarbu ne tik pristatyti jų veiklą, bet ir išnaudoti sukauptą patirtį kaip gerosios praktikos šaltinį kitoms teritorijoms.
– Kokias šių metų iniciatyvas ar darbus išskirtumėte Kauno regione ir kodėl?
– Kauno regione išskirčiau tas iniciatyvas, kurios rodo, kad bendruomenė nėra tik renginio organizatorė, o tampa vietos gyvenimo infrastruktūra. Pirmiausia – bendruomenių bendradarbiavimą tarpusavyje ir su savivalda. Antra, veiklas, įtraukiančias skirtingas kartas ir suteikiančias erdvės jaunimui. Trečia, iniciatyvas, susijusias su kultūra, vietos tapatybe ir gyvenamosios aplinkos kūrimu. Ketvirta, bendruomenių pasirengimą krizėms ir atsparumo stiprinimą. Penkta, naujus būdus įtraukti gyventojus į sprendimus. Šias veiklas išskirčiau todėl, kad jos kuria ne vien vienos dienos rezultatą, – jos augina žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir ryšį su savo gyvenamąja vieta.
– Kurios užsienio lietuvių gerosios praktikos labiausiai nustebino ar įkvėpė Lietuvos vietos bendruomenių atstovus?
– Manau, svarbiausia pamoka yra tai, kad užsienyje bendruomeniškumas dažnai suprantamas ne kaip nostalgija Lietuvai, o kaip aktyvus ryšys ir veiksmas. Diasporos bendruomenės geba telktis aplink kalbą, kultūrą, vaikų ugdymą, tradicijų išsaugojimą, tačiau kartu kuria labai šiuolaikiškas bendradarbiavimo formas. Tai svarbi žinutė ir Lietuvos bendruomenėms: tradicijos nėra priešingybė modernumui. Atvirkščiai – žinodamas, kas esi ir iš kur esi, gali kurti labai šiuolaikišką bendruomenę.
– Kaip praktiškai veiks sambūrio metu aptartas tiltų tiesimas tarp vietos ir užsienio bendruomenių? Gal planuojamos bendros platformos, o gal partnerystės projektai?
– Tiltai neturėtų likti gražia metafora. Jie turi virsti konkrečiais ryšiais: bendromis iniciatyvomis, partnerystėmis, patirties mainais, jaunimo projektais, kultūriniais ir pilietiniais projektais. Norėtume, kad Lietuvos ir diasporos bendruomenės galėtų ne tik susitikti, bet ir kartu įgyvendinti idėjas. Čia galėtų atsirasti ir bendra informacinė erdvė, kur būtų galima rasti partnerius, dalytis praktikomis, idėjomis, ekspertais ir projektais. Tai ypač svarbu mažesnėms Lietuvos bendruomenėms, kurios dažnai neturi galimybių pačios užmegzti tarptautinių ryšių.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriama bandant išlaikyti gyvą ryšį tarp Lietuvos ir diasporos bendruomenių ir kaip šis renginys padėjo juos spręsti?
– Didžiausias iššūkis – kad ryšys netaptų tik proginis, t. y. susitikome, pasikalbėjome, pasidžiaugėme vieni kitais ir išsiskyrėme iki kito renginio. Reikia pereiti prie nuolatinio bendradarbiavimo. Tam reikia kontaktų, koordinavimo, bendrų projektų ir aiškių temų, aplink kurias galėtų jungtis bendruomenės. Sambūris buvo svarbus būtent todėl, kad leido pamatyti, kiek daug turime vieni kitiems ką pasiūlyti.
– Kokias pagrindines išvadas ar korekcijas bendruomenės pasiūlė Vidaus reikalų ministerijos pristatytam Vietos bendruomenių metų planui?
– Svarbiausia mūsų pastaba – 2027 m. programa neturi apsiriboti renginių kalendoriumi. Turime matyti aiškius rezultatus: kaip stiprės bendruomenių finansinis tvarumas, kaip jos bus įtraukiamos į sprendimų priėmimą, kaip bus stiprinami lyderiai, kaip bus ugdomas atsparumas, savanorystė ir bendradarbiavimas. Svarbus ir finansinis klausimas. Seimo nutarimo logika numato valstybės finansavimą Vietos bendruomenių metų programai. Todėl nemanome, kad pakanka tiesiog paskatinti institucijas veiklas įgyvendinti iš jau turimų asignavimų. Nacionalinio masto metai turi turėti nacionalinio masto ambiciją ir atitinkamų išteklių.
– Kokia buvo bendra renginio atmosfera – ar bendruomenės jaučiasi išgirstos valstybės vadovų, ar vis dėlto tikimasi stipresnio politinio užnugario? Ar renginys netapo pleistru ant žaizdos, nors reikia chirurginės operacijos?
– Atmosfera buvo pozityvi, tačiau ne naiviai optimistinė. Bendruomenės nori tikėti, kad jų balsas yra girdimas, bet kartu labai aiškiai sako: dabar laukia darbai. Todėl nenorėčiau šio sambūrio vadinti pleistru. Pleistras būtų tuomet, jeigu po gražaus susitikimo niekas nepasikeistų. Sambūris gali būti pradžia. Tačiau chirurginė operacija, jeigu vartotume šį palyginimą, yra sisteminiai sprendimai – aiškesnis bendruomenių vaidmuo, tvarus finansavimas, realus dalyvavimas priimant sprendimus ir ilgalaikė valstybės politika.
– Kokie tris svarbiausius darbus būtina atlikti iki 2027 m. pradžios, kad šie metai taptų realių pokyčių, o ne tik simbolinių renginių metais?
– Pirma, sutarti dėl aiškaus 2027 m. rezultato. Ne kiek renginių surengsime, o ką sukursime, kas veiks ir metams pasibaigus. Antra, užtikrinti realius finansinius išteklius programai. Negalime deklaruoti nacionalinės reikšmės metų ir kartu tikėtis, kad viską padarysime iš esamų institucijų biudžetų. Trečia, sukurti ilgalaikio bendradarbiavimo mechanizmą. Reikia aiškiai apibrėžti, kaip po 2027 m. valstybė, savivalda ir bendruomenės toliau dirbs kartu.
– Kaip planuojama matuoti Vietos bendruomenių metų sėkmę ir kokį ilgalaikį poveikį tikitės pamatyti po jų?
– Sėkmės nereikėtų matuoti vien renginių, dalyvių ar išdalytų finansavimo sumų skaičiumi. Reikėtų matuoti, ar žmonės daugiau dalyvauja savo gyvenamosios vietos gyvenime, ar bendruomenės turi daugiau galimybių veikti, ar jų balsas realiai atsispindi priimant sprendimus, ar didėja savanorystė, ar stiprėja bendruomenių atsparumas ir ar sukuriamas tvarus finansavimo modelis. Pats svarbiausias rodiklis būtų labai paprastas: kas liks 2028 m. sausio 1 d.? Jeigu liks tik prisiminimai apie gražius 2027-ųjų renginius – vadinasi, nepasiekėme tikslo. Jeigu liks veikianti sistema, stipresnės bendruomenės, nauji partnerystės mechanizmai ir daugiau žmonių, kurie jaučiasi atsakingi už savo gyvenamąją vietą, tuomet galėsime sakyti, kad Vietos bendruomenių metai buvo prasmingi.
Rubrika „Bendruomenių diena" dienraštyje „Kauno diena“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 9 000 eurų.
(be temos)