Jurijui Šapenkovui šeimą atstoja klasė

Šeštadienio interviu apie laimingą vyrą, mokantį pradinukus

Kasdien iš Palangos į Klaipėdą važinėjantis Jurijus Šapenkovas uostamiestyje yra laukiamas vaikų.

Šis jaunatviškai atrodantis 45 metų vyras yra Maksimo Gorkio vidurinės mokyklos pradinukų mokytojas metodininkas.

„Su mažiukais dirbu jau aštuoniolika metų, tad nebesistebiu, kai vaikai mane pavadina antruoju tėčiu“, - šypsojosi pedagogas.

- Kas pastūmėjo pasirinkti tokį iš pirmo žvilgsnio nevyrišką užsiėmimą? Esame pripratę, kad pradinukus moko moterys.

- Gimiau Kaune, bet nuo aštuonerių metų su tėvais gyvenu Palangoje. Tėčio jau metai, kaip nebėra... Kai mokiausi Palangos aštuonmetėje mokykloje, į širdį įstrigo mano pradinių klasių mokytoja Aleksandra Aleksandrovna.

- Kuo ji jums neužmirštama?

- Ji buvo puiki pedagogė, bet pirmiausia mus pavergė savo motiniška šiluma. Nuolaidi, švelni, niekada nebardavo ir nešaukdavo ant mūsų. Jei vaikas nusižengdavo, nestatydavo į kampą ar dar kitaip nebausdavo. Tiesiog pakalbėdavo. Jei kuriam pradinukui nesisekdavo mokslai, sugebėdavo neįžeisdama palikti po pamokų ir drauge su vaiku padirbėti.

Pamenu, aš sirgau. Po ligos mane, grįžusį į mokyklą, Aleksandra Aleksandrovna sugebėjo įtikinti pasivyti klasės draugus. Pasilikę po pamokų pirma pasišnekėdavome. O paskui per žaidimą ar pasaką pereidavome prie matematikos bei gimtosios kalbos pratybų.

Būtent Palangos mokykloje aš supratau, jog pradinės klasės yra pagrindas. Nuo čia prasideda žmogaus augimas.

- Ar skiriasi dabartiniai pradinukai nuo jūsų vaikystės laikų?

- Labai mažai. Dabartiniai vaikai daug laiko praleidžia prie kompiuterių, gal kiek daugiau informacijos turi, tačiau išdaigos tos pačios. Kaip lakstė koridoriais per pertraukas, taip tebelaksto, o berniukai mergaites už kasų tebetampo.

Vaikai yra vaikai, todėl laikiausi ir tebesilaikau nuostatos, jog pirmiausia turi būti auklėjimas, o tik paskui – žinios.

- Kokias svarbiausias tiesas siekiate įdiegti vaikui?

- Pradinukams nuolat primenu vieną rašytojo Antuano de Sent-Egziuperi mintį. Perfrazavus ji skambėtų maždaug taip: „Mes atsakingi už tuos, su kuriais esame drauge“. Vadinasi, esu atsakingas už mamą, tėtį, seserį, brolį, klasės draugus. Negaliu būti abejingas, turiu gerbti, užjausti, o jei reikia – padėti.

Šios žmogaus atsakomybės už žmogų mūsų visuomenėje labai trūksta. Dabar svarbiausia – žinios, nuoga informacija. O aš vaikus raginu: „Dovanok kasdien gerumą žmogui. Be jokios progos. Pasakyk gerą žodį, nusišypsok, įteik gėlių“.

- Ar vaikų tėvai jus palaiko?

- Aš juos perspėju: jei patikėjote man savo vaikus, turite išklausyti mano nuomonę. Ją išsakau ir per tėvų susirinkimus prie apskrito stalo su arbata, ir kalbėdamasis su mama ar tėčiu asmeniškai. Kartoju, jog jie turi auklėti vaiką savo gyvenimu. Mes, pedagogai, galime tik padėti šeimai. Tačiau ir mokykloje, ir namuose turėtų būti akcentuojamos tos pačios esminės tiesos. Juk negali būti taip, kad tėvai vieno moko, o mokytojas tai paneigia. Negali būti žaidimo į vienus vartus. Jei vaikas bus ugdomas pagal jau minėtą A.de Sent-Egziuperi tiesą, jis draugų neieškos gatvėje, nes juos turės namuose. O tėvai senatvėje sulauks laiškų, telefonų skambučių – jie nebus užmiršti savo vaikų.

- Turite dvidešimt antrokėlių, o pats ar žadate šeimą sukurti?

- Kol kas mano šeima – aštuoniasdešimtmetė mama. Gyvename Palangoje prie bažnyčios, chruščioviniame name. Mano tėvas buvo karininkas, ir kol jis buvo gyvas, buvo gyva tradicija, jog kasmet gegužės 9-ąją į mūsų namus susirinkdavo visi vaikai – buvę mano pradinukai. Suvažiuodavo iš Lietuvos ir užsienio.

O draugai nuolat juokaudami manęs tebeklausinėja, ar jau turiu savo vaikų... Iš tiesų man klasė yra kaip šeima. Ji paima visą mano gyvenimo laiką, nes su vaikais, jų tėvais bendrauju ir po pamokų. Ateina mamos ir tėčiai, teiraujasi, kaip diena jų atžaloms praėjo. O kur dar kasdieniai sąsiuvinių taisymai... Žinote, aš lenkiu galvą prieš savo koleges. Neįsivaizduoju, kaip jos, turėdamos vyrus, vaikus, dar ir puikios pedagogės yra, nuostabiai dirba. Šioms mokytojoms paminklus reikėtų statyti.

- Kaip pailsite po darbų?

- Kai po pamokų grįžtu namo į Palangą, dažnai ten randu giminaičių, suvažiavusių pailsėti prie Baltijos iš Vilniaus, Kauno ar Rygos. Kai esu laisvas nuo bendravimo, skaitau. Antoną Čechovą, Ivaną Turgenevą ir kitus klasikus. Pamėgtas knygas skaitau po kelis kartus, ir vis kažką nauja jose atrandu.

Net nežinau, ar pavargstu. Man patinka mano darbas per pamokas, patinka su vaikais keliauti. Jie – kitokie negu suaugusieji, ne tokie praktiški ir daug natūralesni, dosnesni. Kuo daugiau atiduodame vieni kitiems meilės ir pagarbos, tuo daugiau sugrįžta.

Man nepaprastai gera girdėti, kai dalykų mokytojai giria jau paaugusius mano vaikus – šeštokus ar devintokus – ir sako, jog jie išsiskiria savo atjauta bei nuoširdumu.

Kartais, kai formuojamos pradinukų klasės, patariu tėvams rinktis moterį mokytoją. Sakau – turėsite antrą mamą. O man atsako: pasirinkę jus, vaikai turės antrą tėvą.

- Vyrų – pradinių klasių mokytojų – retenybė. Jei neklystu, Klaipėdos mieste tėra du.

- O savo mokykloje toks esu vienintelis. Nesu auksinis darbuotojas, nes man svarbiausia ne popierius tvarkyti, bet su vaikais ir jų tėvais bendrauti. Ir kai man nepiktai primenama, jog aš vėl vėluojuosi ir vienintelis nepristačiau administracijai kokių nors dokumentų, šypsodamasis atsakau: „Aš ir esu toks vienintelis bei nepakartojamas“.