Kliaujasi jausmais
Viskas prasidėjo, kad bakalauro studijoms S. Vasiliauskaitė buvo pasirinkusi keramiką, o magistrantūros – stiklo meną. Tačiau pastaroji sritis nebuvo prie širdies, tad ji norėjo nutraukti mokslus.
To nepadarė, nes, įstojus į nemokamą vietą ir nusprendus mesti studijas, būtų reikėję sumokėti už dvejus metus. Taigi Solveiga pasiryžo ne tik baigti Dailės akademiją, bet dar įstojo ir į Kauno taikomosios dailės mokyklą, nes nusprendė susipažinti su juvelyrikos subtilybėmis.
„Tėvai sakė, kad dar vaikystėje verdavau įvairius karolius, labai mėgau puoštis. Net tuomet, kai užsiėmiau keramika, kurdavau ne objektus, o papuošalus, – pasakoja S. Vasiliauskaitė. – Tada išvažiavau į Prancūziją. Ten įstojau į universitetą. Tačiau nepatiko į klasikinį meną orientuotos studijos ir greitai mečiau. Tiesiog ėjau savo keliu, kūriau, mokiausi, keliavau.“
Juvelyrės kūryboje nėra žodžio „reikia“. Juk per prievartą nieko nepadarysi, nesukursi. Kūrybai būtinas įkvėpimas. Savo vienetinius darbus S. Vasiliauskaitė kuria iš jausmo, be jokių eskizų.
„Galbūt daug keliauju dėl to, kad mane įkvepia naujos vietos, kultūros, muzika, šokiai, žmonės, gentys. Kai keliauju, nelabai kuriu, tad grįžtu su didžiuliu idėjų bagažu. Tuomet niekur neinu, noriu tik kurti. Taip ir gimsta mano kūriniai. Iš tiesų mano mintys bėga greičiau, nei dirba rankos. Turiu labai daug idėjų, bet ne visos jos dar išvydo dienos šviesą. Pavyzdžiui, vieną kolekciją pradėjau kurti prieš ketverius metus ir vis nebaigiu, nes sugalvoju ką nors. Kartais atrodo, kad jau nebežinau, ką darau, nes vienu metu bandau padaryti daug darbų. Turbūt nesu labai sistemingas žmogus. Tiesiog tai, ką jaučiu, tą ir darau“, – šypsodamasi priduria pašnekovė.
Įprastai ji dirba su sidabru, auksu ir įvairiais akmenimis. Svarbiausia, kad visos medžiagos kūrybai būtų perkamos iš vietų, kur nėra konfliktų, karų, kad gaminiai nebūtų persismelkę krauju, negatyvia energija. „Nenoriu, kad kartu su mano papuošalais žmonės nešiotųsi ir kokią nors sunkią naštą“, – dalijasi savo nuostata juvelyrė.
Standartams ir rutinai – ne!
S. Vasiliauskaitė ir pati mėgsta puoštis įvairiais aksesuarais, tačiau renkasi ne tik savo kūrinius.
„Turiu ir kitų kūrėjų darbų. Patinka genčių papuošalai. Šiuo metu ant mano kaklo – apie 20 karolių iš Tanzanijos, Masajų genties. Jie nėra kuo nors ypatingi, tiesiog tos genties moterys juos veria, – pasakoja Solveiga. – Buvau Borneo saloje, iš kurios kilusi ibanų gentis. Tai galvažudžių gentis. Maždaug prieš 60 metų jie nešiodavo tokius ausų tunelius – sunkius žalvarinius auskarus. Įsigijau jų ne nešioti, bet savo kolekcijai. Galbūt, kai turėsiu studiją, įsirėminsiu.“
Asmeninis S. Vasiliauskaitės stilius – tikrai ryškus ir traukia akį. Paradoksalu, bet taip yra ne dėl to, kad kūrėja siektų, jog į ją būtų atkreiptas dėmesys.
„Man daug mieliau, kai manęs nepastebi ir neužkalbina. Toks mano būdas. Aš mėgstu keistis, naujoves, todėl dažnai keičiu ir plaukų spalvą, ir šukuoseną. Tiesiog nemėgstu rutinos. Nors, prisipažinsiu, niekada per daug negalvoju apie savo stilių, kad turiu kaip nors atitinkamai atrodyti. Mano įvaizdis tarsi natūraliai susikuria“, – sako juvelyrė.
S. Vasiliauskaitė yra sulaukusi komplimentų, kad yra graži, išskirtinės išvaizdos moteris. Įdomu, kad pastaruosius žodžius ji traktuoja... kaip įžeidimą.
„Juk aš nesu tik graži moteris. Aš esu daug įdomesnė asmenybė. Galiu daug ką papasakoti, pasiūlyti, parodyti. Nereikia koncentruotis tik į žmogaus išorę. Man tokie dalykai niekada nepatikdavo, tad turbūt tai dar viena iš priežasčių, kodėl paauglystėje persidažydavau plaukus arba avėdavau batus su platformomis, kad bent kiek nusimesčiau to moteriškumo ir nebūčiau tik graži moteris. Dabar ko nors specialiai dėl savo įvaizdžio nedarau, nesistengiu nieko šokiruoti, tiesiog man patinka taip atrodyti. Tai, kaip ir kūryba, ateina iš vidaus“, – įsitikinusi kūrėja.
Stipri meilė Afrikai
S. Vasiliauskaitė yra aplankiusi apie 50 šalių. Dažniausiai tai ne turistinės kelionės – naujai vietai ji stengiasi skirti bent tris mėnesius. Pasak Solveigos, per tiek laiko jau gali pasijusti šiek tiek savas, pramokti kalbos, atsiranda tam tikra rutina.
„Renkuosi įdomesnes šalis, – teigia pašnekovė. – Kai tik gavau pasą, apkeliavau visą Europą. Taigi dabar ji jau ne tokia įdomi. Turbūt didelio dvasinio peno ten jau nebegaučiau, nes viskas pažįstama. Esu gyvenusi Paryžiuje – ten grįžtu kaip į namus. Norisi vykti kur nors kitur. Daug įdomiau aplankyti kokį Ispanijos kaimą nei didmiestį. Tačiau nėra taip, kad specialiai rinkčiausi kelionių kryptis, tai vėlgi kažkaip natūraliai ateina.“
Paklausta, kuri pasaulio vieta artimiausia širdžiai, S. Vasiliauskaitė įvardija – Tanzanija. Apskritai, Afrika – jos mylimas žemynas.
„Pirmą kartą ten atvykusi pajutau per visą kūną pereinančią energiją. Iškart pasijutau sava. Tada buvau Zambijoje. Tai nėra kokia nors įspūdinga, turistinė šalis. Tačiau Afrikos energija, žmonės, muzika, šokiai užbūrė mane. Pradėjau dažnai važiuoti į Afriką, noriu aplankyti visą šį žemyną. Daugiausia laiko esu praleidusi Tanzanijoje, todėl man ji labai brangi. Negana to, mokausi suahilių kalbą“, – dalijasi Solveiga.
Galbūt daug keliauju dėl to, kad mane įkvepia naujos vietos, kultūros, muzika, šokiai, žmonės, gentys.
Ji yra gyvenusi ir Azijoje. Išskiria Nepalą, vadina jį stebuklingu: „Tai labai magiška vieta. Tačiau jis ne toks intensyvus kaip Indija. Tiesa, pastarojoje šalyje nesu buvusi, tiesiog man atrodo, kad ten visko yra per daug.“
Planuose – pasaulio platybės
Paklausta, kokia jos svajonių vieta, kurią norėtų aplankyti, Solveiga atsako paprastai – visos likusios pasaulio šalys.
„Labai noriu nuvykti į Madagaskarą, Mauricijų, Ganą, Nigeriją. Galbūt ir nereikia jų vadinti svajonių šalimis, tiesiog tai vietos, kurių dar neaplankiau. Tikrai aplankysiu“, – tikina aistringa keliautoja.
Dar labai norisi į Japoniją ir Pietų Korėją. „Planuoju per gyvenimą aplankyti visas šalis, – dalijasi ambicingais planais. – Nors, žinoma, kai yra vaikas, keliauti reikia kitaip. Dukrytei – šešeri, kartais ji ir pavargsta, jai atsibosta, būna nepatogu, reikia tinkamo maisto. Tad kartais reikia vykti į labiau turistines vietas.“
Kelionės praturtina Solveigą ir kaip asmenybę, ir kaip kūrėją, tačiau, jos teigimu, kai apkeliauji tiek daug šalių, reikia eiti giliau. Kai kur ji jau nebejaučia net kultūrinio šoko.
„Kartais pyktis ima, kai reikia mokėti už turistinius objektus. Tokiu atveju jau geriau sėdėsiu kokiame kaime ir kalbėsiu su vietiniu senuku. Jis įkvėps daug labiau. Kai daug keliauji, pradeda įkvėpti ne pačios gražiausios vietos, o kiti dalykai“, – pastebi pašnekovė.
Įsikrauna šokio energijos
Reta S. Vasiliauskaitės kelionė praeina be šokių. Tai neturėtų stebinti, nes daugelį metų ji šoko Kauno šokio teatre „Aura“.
„Tačiau, kai aistra tampa darbu, kai turi tai daryti per prievartą ir nebejauti įkvėpimo, malonumo, tuomet reikia ką nors keisti. Kai esi profesionali šokėja, tarsi neturi socialinio gyvenimo. Visas laikas buvo skirtas treniruotėms, pasirodymams. Aš tiesiog norėjau gyventi, daryti tai, ką noriu. Žinoma, visą laiką norėjau šokti. Tačiau supratau, kad geriau tai darysiu ne profesionaliai, o savo malonumui. Išbandžiau naujus šokių stilius, pavyzdžiui, indiškus, afrikietiškus šokius, taip pat šokius su ugnimi. Aišku, labiausiai prilipo afrikietiški šokiai. Nors Lietuvoje nelabai rasi tokių užsiėmimų“, – teigia Solveiga.
Būdama Afrikoje ji išbandė visus šokamus šokius. Šokama ten kiekvieną dieną.
„Afrikoje visi šoka, juda, groja. Tai man ypač patinka. Afrikoje visi yra šokėjai, visi energingi, laimingi, nors jų gyvenimas daug sunkesnis nei mūsų. Ta pozityvia energija jie užkrečia ir aplinkinius. Man daug kas sako, kad esu labai pozityvus žmogus. Turbūt tai Afrikos įtaka. Juk Lietuvoje netrūksta pykčio, pavydo. Mano draugas – iš Nigerijos. Jei socialiniuose tinkluose ką nors kartu paviešiname, kartais sulaukiame nepagarbių, įžeidžiančių komentarų. Tiesa, tai vienetiniai atvejai. Daugumai patinka, kaip mes kartu atrodome, kokią energiją skleidžiame. Aš esu laiminga ir suprantu, kad kai kurie žmonės burba, nes jų gyvenime kažkas negerai. Taigi, mokau Lietuvą, kad gyvenimas gali būti ir kitoks, kad yra ir kitokių žmonių. Kas pabendrauja su manimi, apie daug ką pakeičia nuomonę“, – atvirauja S. Vasiliauskaitė.
Naujausi komentarai