Apie tai, kaip ir kodėl susiformavo šis kanonas, apie Katalikų Bažnyčios santykį su kūniškumu ir seksualumu, taip pat apie kitas mūsų visuomenėje tabu laikomas temas pasakoja dr. Gražina Bielousova, VDU Sociologijos katedros dėstytoja ir VU TSPMI tyrėja, kurios pagrindinė tyrimų sritis – lyties ir religijos sankirtos mūsų visuomenėje.
G. Bielousovą kalbina Milda Matulaitytė-Feldhausen.
– Gražina, kaip vertinate – ar mūsų visuomenėje dar daug tabu temų? O gal visgi esame išlaisvėję? Ilgą laiką gyvenote užsienyje, galbūt galite palyginti Lietuvą su kitomis visuomenėmis?
– Labai sunku lyginti, nes kiekviena kultūra, kiekviena visuomenė turi savo tabu. Tai, apie ką mes laisvai kalbame Lietuvoje, gali būti tabu Didžiojoje Britanijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mes įsivaizduojame, kad užsienyje visi apie viską šneka laisvai, bet taip nėra. Aš gyvenau JAV pietuose, ten kalbėti apie seksą ar celibatą irgi nepatogu. Žmonės dažniausiai sustingsta, sutrinka, tik po kelių akimirkų gali tęsti pokalbį. Manau, kad mes laisvėjame, vis daugiau pradedame kalbėti apie seksualumą, lytinę tapatybę ir panašius dalykus. Svarbų darbą atlieka įvairios visuomeninės organizacijos, kurios stengiasi šviesti žmones, kad kalbėti tomis temomis būtų ne gėda, o normalu.
– Esu turėjusi pašnekovę, kuri labai drąsiai kalba apie amžėjimą, apie penkiasdešimtmečių ir vyresnių žmonių buvimą nematomais. Ji sakė, kad penkiasdešimtmečiai geriau kalbės apie seksą nei apie investavimą. Kodėl net investavimas yra tabu tema?
– Galbūt todėl, kad kalbėti apie savo finansinę situaciją, finansinį nesaugumą yra sunku. Kai kalbame apie seksą ar seksualumą, dažnai kalbame gan abstrakčiai, nebent kažkuo pasidaliname siaurame artimų žmonių rate. Be to, dažniausiai kalbame su humoru. Kai juokaujame, tema tampa lengvesnė.
Žmonės dažniausiai sustingsta, sutrinka, tik po kelių akimirkų gali tęsti pokalbį.
– Esame ganėtinai katalikiška visuomenė. Jūs savo tyrimų lauke kalbate apie celibatą. Tai gan specifinė tema. Kaip ryžotės apie tai kalbėti?
– Celibatas, Romos Katalikų Bažnyčios požiūris į seksualumą, kunigų santykiai su moterimis nėra tiesioginė mano tyrimų tema. Aš tyrinėju lyties ir religijos sankirtas mūsų visuomenėje. Vienas iš dalykų, į kurį gilinuosi, tai mūsų viešasis diskursas apie lytį, lytiškumą, seksualumą ir tai, kaip jis politizuojamas. Romos Katalikų Bažnyčia labai aktyvi diskusijose apie lytiškumą, seksualumą, tad natūralu, kad kyla klausimų, ko moko Bažnyčia ir kokia situacija pačioje Bažnyčioje.
– Kaip Lietuvoje yra su klausimu „ar esi tikintis?“? Ar tokį klausimą užduoti priimtina?
– Kalbant apie tikėjimą, egzistuoja visuotinis įsitikinimas, kad visi esame kultūriniai Romos katalikai. Laikomės Romos Katalikų Bažnyčios apeigų, esame krikštyti, priimame kitus sakramentus ir t. t. Taip pat tarsi savaime suprantame, kad į mišias dažnai nevaikštome, tačiau per Kalėdas, Velykas ir laidotuves nueiname. Dažniausiai galvojame, kad aplink esantys žmonės irgi bus tokie patys. Apie savo tikėjimo turinį kalbame mažai ir tai iš dalies sovietmečio padarinys, kai pasakyti mažiau buvo saugiau. Žmonės, kurie kalba apie tikėjimą, yra arba netikintys, arba giliai įtikėję, arba priklauso religinėms mažumoms ir nori paaiškinti tą skirtumą.
– Vakaruose priimtina išstoti iš Bažnyčios. Kaip vertinate tą išstojimą? Ar galimybė pasirinkti nepriklausyti Bažnyčiai – modernumo išraiška? Ar visgi mūsų šalyje tai nepriimtina?
– Viešas išstojimas pas mus nėra paplitęs. Tačiau jaunoji karta nebekrikštija savo vaikų taip masiškai, kaip tai buvo daroma anksčiau, ir palieka vaikams apsisprendimo teisę, ar jie nori būti Bažnyčios dalimi. Mūsų šalyje išstoti iš Katalikų Bažnyčios yra labai sunku. Procesas gan sudėtingas ir jis užtrunka. Pas mus žmonės tiesiog nutolsta. Šalyse, kuriose yra valstybinė Bažnyčia, jos nariai moka tam tikrą mokestį. Lietuvoje valstybinės Bažnyčios nėra. Tačiau Bažnyčios, kurios įstatymuose įvardijamos kaip tradicinės, automatiškai finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Mes neturime pasirinkimo mokesčiais neprisidėti prie Bažnyčios išlaikymo, tad išstojimas būtų tik simbolinis.
– Galbūt jau laikas perimti Vakarų modelį, kai žmonės patys gali nuspręsti, ar nori skirti Bažnyčiai dalį savo mokesčių? Dabar tarsi esame priversti ją išlaikyti.
– Manau, tai būtų prasminga ir teisinga. Lietuvoje yra įvairių konfesijų atstovų, kurie galbūt mieliau skirtų savo mokesčius savo kuriai nors kitai religinei bendruomenei. Bet manau, kol tai pasieksime, praeis daug laiko, nes Romos Katalikų Bažnyčia turi labai didelę įtaką, be to, kad tai būtų įgyvendinta, reikėtų gan smarkiai keisti įstatymus.
– Šveicarijoje yra tekę kalbėti su labai tvirtai tikinčia moterimi. Mes kalbėjome apie didžiulį savižudybių skaičių Šveicarijoje ir ji sakė, kad jaunuoliai, kurie auga be tikėjimo, labai greitai palūžta, neturi, į ką atsiremti, todėl ir pasitraukia iš gyvenimo.
– Tai labai sudėtingas klausimas. Pasiryžimas peržengti ribą, atimti sau gyvybę, susijęs su psichikos sveikata. Tokiems žmonėms greičiausiai trūko supratimo, profesionalios pagalbos, specialistų, kurie būtų šalia, taip pat ir aplinkinių, kurie mokėtų atpažinti emocinę krizę ir padėti. Mums labai reikia visuomenės edukacijos, kaip atpažinti savižudybės ženklus ir suteikti pagalbą. Jei viską galėtume suvesti tik į tikėjimą, tuomet Lietuvoje, kur tiek daug žmonių laiko save katalikais, neturėtume savižudybių problemos. Tačiau turime ją jau daug metų. Ar tikėjimas gali padėti žmogui, susidūrusiam su psichikos sveikatos krize, neviltimi? Taip, gali, nes tikintis žmogus geba įprasminti savo gyvenimą ir net jei dabartinė situacija atrodo beviltiška, jis dar mato ir kitą tikrovę, kuri yra už šio gyvenimo ir kuri jam svarbesnė. Be to, tikintys žmonės dažniausiai aplink save turi bendruomenę, didesnę atramą. Manau, kad tikėjimas gali būti pagalba, tačiau žmogui, kuris susiduria su gilia psichikos sveikatos krize, vedančia link noro pakelti prieš save ranką, tai nebūtinai yra lemiamas veiksnys.
– Tema, apie kurią šiandien labiausiai noriu pasikalbėti – celibatas. Kada ir kaip, kodėl jis atsirado?
– Celibatas – tai Bažnyčios mokymas, kurio laikydamiesi vienuoliai, kunigai ir vienuolės susilaiko nuo lytinių santykių ir nekuria santuokos. Tokia praktika buvo suformuota tam, kad tarnystę pasirinkę žmonės galėtų jai atsiduoti. Jei ieškotume celibato šaknų, pamatytume, kad trumpalaikis ar nuolatinis celibatas būdingas daugeliui religijų. Meilė iš žmogaus reikalauja labai daug resursų, šeima yra darbas trimis etatais be atostogų, o tai gali trukdyti atsiduoti bažnytiniam gyvenimui. Iš kanoninių evangelijų žinome, kad Jėzus – centrinė krikščionybės figūra, buvo nevedęs. Jis neturėjo šeimos ir buvo atsidavęs tarnystei. Kunigai per savo gyvenimą ir tarnystę turi atspindėti Jėzaus gyvenimą. Taip ir susiklostė tradicija, kad kunigu gali būti tik vyras (nes Jėzus buvo vyras) ir kas jis turėtų būti nevedęs (nes Jėzus buvo nevedęs). Bet taip buvo ne visuomet. Apaštalo Pauliaus laiškuose, skirtuose pirmosioms Bažnyčioms, sakoma, kad Bažnyčios tarnas turėtų būti vienos žmonos vyras. Tai yra mokymas prieš daugpatystę. Tai krikščionis skyrė nuo pagonių.
– Kažkuriuo metu celibatas buvo kaip priemonė apsisaugoti nuo nepotizmo?
– Nepotizmas – tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Kol prieiname prie to, kad nepotizmas tampa pagrindiniu Bažnyčios rūpesčiu, praeina bene tūkstantis metų. Iki tol celibatas buvo skirtis tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių tradicijų. Rytų tradicija sakė, kad kunigai gali vesti vieną kartą, Vakarų – kad kunigai turi likti nevedę. Tokia tradicija kilo iš to, kad Bažnyčios santykis su seksualumu ir kūniškumu buvo sudėtingas. Kaip ir su moterimis – moteris buvo matoma kaip ta, kuri veda vyrus į pagundą, ji buvo laikoma menkesne. Jei kunigas vesdavo, dėl jo pozicijos išskirtinumo kildavo problemų, viena jų ir buvo nepotizmas. Tarkime, koks nors svarbus kunigas, vyskupas susituokia ir susilaukia sūnaus. Sūnus, greičiausiai paragintas tėvo, pasuka kunigystės keliu. Kadangi jo tėvas – labai svarbus žmogus, turi didelę įtaką, jis gali padaryti taip, kad jo sūnus gautų svarbų postą, nors iš tiesų galbūt dar nėra jo nusipelnęs. Kita problema – investitūra: tai yra aktas, kuriuo dvasininkas buvo skiriamas bažnytinėms pareigoms. Iškilo probleminis klausimas, kas turi teisę ir galią skirti svarbius Bažnyčios vadovus. Dėl kunigų vedybų su svarbiomis šeimomis, ypač valdovų, susidarydavo situacija, kad tos šeimos įgydavo labai daug galios nuspręsti, kas gaus svarbų paskyrimą į katedrą ar kitą bažnytinį postą. Taip pasaulietinė valdžia įgydavo daugiau galios nei bažnytinė. Ir Bažnyčiai tai tapo didele problema.
– Moderniaisiais laikais kunigas ir celibatas yra neatskiriami. Savo darbuose jūs kalbate apie didelius skaudulius, pavyzdžiui, slaptas kunigų santuokas, apie organizaciją „Coping International“. Kas tai per organizacija?
– Šiuo metu oficialus Bažnyčios mokymas sako, kad kunigai turėtų būti nevedę ir susilaikyti nuo lytinių santykių. Tačiau tikrovė yra kitokia. Prieš tris dešimtmečius psichologas Ričardas Saipas išspausdino tyrimus, kur teigė, kad JAV apytiksliai penktadalis kunigų nesilaikė celibato ir panašiai tiek jų galėjo turėti vaikų. Organizacija „Coping International“ vienija vaikus, kurie gimė iš kunigų santykių su moterimis. Šiuo metu ji vienija apie 65 tūkst. asmenų. Jiems teikiama psichologinė pagalba, konsultacijos ir visa kita, ko reikia, kad jie susigyventų su traumine patirtimi, kylančia iš to, kad į pasaulį atėjo iš santykių, kuriuos visuomenė smerkia.
Šiuo metu oficialus Bažnyčios mokymas sako, kad kunigai turėtų būti nevedę ir susilaikyti nuo lytinių santykių. Tačiau tikrovė yra kitokia.
– Ar įmanoma, kad Bažnyčioje įvyktų perversmas ir būtų atsisakyta celibato?
– Žiūrėdama į kardinolų nusistatymą, popiežių pozicijas, nematau, iš kur galėtų ateiti tas lemiamas doktrininis pokytis. Kunigų celibatas yra įtvirtintas kaip oficialus Bažnyčios mokymas. Jam pakeisti reiktų nepaprastai didelių pastangų.
Jei jus paveikė perskaityta informacija, šiais kontaktais galite kreiptis pagalbos:
Skubi pagalba | 112 |
Pagalba galvojantiems apie savižudybę arba ieškantiems pagalbos artimajam Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius |
www.tuesi.lt |
Pagalba ir aktuali informacija nusižudžiusiųjų artimiesiems Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose |
www.artimiems.lt |
Patikima informacija apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą | www.pagalbasau.lt |
Psichologinių krizių pagalbos centras Psichologinių krizių valdymo paslaugos teikiamos asmenų grupėms įvykus kriziniam įvykiui, kai ūmiai pasireiškia psichologinė krizė |
1815 (I–V 9.00–19.00 val., VI 9.00–15.00 val.) https://www.hi.lt/psichologiniu-kriziu-pagalbos-centras-tel-1815/ |
Krizių įveikimo centras (individualios psichologo konsultacijos gyvai, per Skype ar Messenger) Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms |
+370 640 51555 Antakalnio g. 97–47, Vilnius (I–V 16.00–20.00 val., VI 12.00–16.00 val., švenčių dienomis ir sekmadieniais nedirba) |
Asmens sveikatos priežiūros specialistams ir sveikatos mokslų studentams prieinamos nemokamos, konfidencialios ir operatyvios emocinės ir psichologinės pagalbos tinklas |
+370 606 07205 Susidūrus su registracijos anketos gedimais |
Jaunimo linija Emocinė parama jaunimui, budi savanoriai konsultantai |
+370 800 28888 (visą parą kasdien) Pokalbiai internetu |
Vaikų linija Emocinė parama vaikams, budi savanoriai konsultantai, profesionalai |
116 111 (I–VII 11.00–23.00 val.) Pokalbiai internetu |
Linija „Doverija" Emocinė parama paaugliams ir jaunimui rusų k., budi savanoriai konsultantai |
+370 800 77277 I–VII (kasdien) 16.00–19.00 val.
|
Vilties linija Emocinė parama suaugusiesiems, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai |
116 123 (visą parą kasdien) Pokalbiai internetu |
Pagalbos moterims linija Emocinė parama moterims, pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai |
+370 800 66366 (visą parą kasdien) Atsako per 24 val. |
Mamos linija Mamoms, kurios ieško emocinės pagalbos anonimiškai |
Telefonas laikinai nepasiekiamas į laiškus atsakoma (I-IV 10.00–20.00 V iki 18.00) |
Ankstukų pagalbos linija Nemokama psichologinė pagalba |
+370 612 03 800 (I–VII 00:00–24:00) |
Vyrų linija Emocinė parama vyrams, telefonu konsultuoja specialistai |
+370 670 00027 (I–V 10.00–14.00 val.) Rašyti laišką |
Pagalbos vyrams linija „Nelik vienas" |
+370 604 11119 (I–VII,18.00–22.00 val.) Atsako per 72 val. |
Tėvų linija Emocinė parama tėvams, pagalbą teikia psichologai |
+370 800 90012 (I–V 9.00–13.00 val. ir 17.00–21.00 val.) Konsultacija suteikiama per 7 darbo dienas |
Sidabrinė linija Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu |
+370 800 80020 (I–V 8–22 val., VI–VII 11–19 val.) |
Skambučiai šiais numeriais yra nemokami. Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės.
Naujausi komentarai