Karo fone „maršistai“ keičia veiklos stilių | kl.lt

KARO FONE „MARŠISTAI“ KEIČIA VEIKLOS STILIŲ

Karas Ukrainoje tarsi užgesino buvusius aktyvius šeimų maršo veikėjus, antivakserius. Vyriausybės sprendimas atšaukti ekstremalią situaciją, regis, atėmė maištininkų duoną.

Tačiau gal tai apgaulingas įspūdis, kai po ramybės ateina audra, o agresorių žiaurumas Ukrainos žemėje įkvepia naujiems žygiams.  „Kauno dienos“ pokalbis su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių eksperte dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

„Ne, maršistai nedingo. Greičiau – pakeitė veiklos stilių. Atrodo, agitavimo procesas iš didžiųjų miestų, kur jis lengviau pastebimas, – decentralizuojamas ir perkeliamas į regionus. Justi pastangos aktyvinti anksčiau buvusius pasyvius maršistus, nedalyvavusius ankstesniuose mitinguose ar riaušėse", – teigė ekspertė.

– Kalbėjomės su Jumis prieš keletą mėnesių. Per tą laiką daug kas įvyko: Rusijos invazija į Ukrainą, pasaulis sukrėstas okupacinių rusų pajėgų vykdomų žiaurumų ir masinių civilių Ukrainos gyventojų žudynių, kurias vis daugiau valstybių pripažįsta kaip genocidą. Baltijos valstybės ir Lenkija nerimauja, kad galime tapti kitais Rusijos agresijos taikiniais. Lietuvoje įvesta nepaprastoji padėtis. Kaip jaučiatės, stebėdama ir analizuodama tiek minėtus įvykius, tiek ir situacijas mūsų valstybės viduje šiandien?

– Kaip Kasandra. Jei pamenate tą senovės Graikijos mitą? Įsižeidęs dėl atstūmimo Apolonas prakeikė Kasandrą, kad jos pranašystėmis niekas netikėtų. Todėl, nors ji ir numatė Trojos sunaikinimą, nors ir perspėjo trojėnus apie Trojos arklį ir visas kitas būsimas grėsmes, jos pranašystėmis niekas netikėjo – ir ji nieko negalėjo padaryti.

Atstūmimų gali būti įvairių: nesileisti, kad iš tavęs atimtų tavo sukurtą intelektinį produktą; nutraukti santykius su kitos lyties asmeniu; atsisakyti mokėti reikalaujamą kyšį; nesileisti užverbuojamai Maskvos agentų ir jų „naudingų idiotų“, kuo tave begundytų, kaip begąsdintų ir kuo begrasintų; pabandyti demaskuoti šmeižto kampanijų organizatorius ir jų metodus. Visais atvejais kalbu iš patirties – kitai pusei pasireiškia atstumto Apolono sindromas. Kalbant metaforiškai – siekis prakeikti Kasandrą, moksliškai vadinamas „socialinio diskreditavimo metodu“, arba – „veikėjo nužudymo technika“.

Retkarčiais jaučiu kartėlį ir norą ištarti: „Ar nesakiau?“ Numanau, kad panašiai jaučiasi daugelis bandžiusiųjų perspėti apie Rusijos agresiją. Mūsų politikai, nepelnytai pravardžiuoti „rusofobais“ ir „paranojikais“ net Europos Parlamente, laiku neišgirsti kolegos ekspertai  – Marius Laurinavičius ir kt. Normalu. Esmė: laiku transformuoti šį kartėlį į tikslingus, efektyvius veiksmus.

– Atrodo, Rusija tikrąjį veidą parodė Bučoje ir kituose nusiaubtuose miestuose. Tai atsiskleidžia iš kareivių pokalbių su savo lygiai taip pat nužmogėjusiomis motinomis ir žmonomis, sudarinėjančiomis „pirkinių sąrašus“ marodieriams ir leidžiančiomis „paprievartauti ukrainietes“. Sovietų nusikaltimai tarptautinės bendruomenės nebuvo deramai įvertinti ir po 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai. Vis dėlto net ir šis pasišlykštėjimo vertas šalies veidas turi palaikančių. Kaip paaiškinti tai, kad per 30 metų laisvoje Lietuvoje pragyvenę kai kurie kitataučiai vis dar laikosi įsikandę režimo?

– Patiko, kad vartojote žodį „kareivis“. Užuot sakiusi „karys“. Argumentuoju: mūsų viešojoje erdvėje ne iš blogos valios kalbant apie karą kažkodėl vartojamas posakis „Rusijos kariai“. Žodis „karys“ turi sutaurintą prasmę: ji asocijuojasi su garbinga kova, su savo krašto gynyba. Kaip anglų kalba „warrior“, rusų kalba – „vojn“. „Kario“ sąvoka reiškia visai ką kita, nei Rusijos okupacinių pajėgų Ukrainoje vykdomi marodieriavimai, beginklių civilių žudynės, kankinimai ir prievartavimai. Lietuvių kalboje turime daug pakaitalų šitokiems veiksmams ir juos atliekantiems asmenims apibūdinti – galvažudžiai, smogikai, ginkluoti išgamos, kraugeriai ir kt. Jei neįmanoma vartoti šių epitetų, tuomet vertėtų vartoti žodį „kareiviai“. Jis neutralesnis.

Eugenija Vaitkevičiūte-Peet. / Z. Baltrušio nuotr.

Dėl tikrojo veido. Rusijos pajėgos šitaip elgėsi kiekviename jų sukeltame kare: Afganistane, Kalnų Karabache, Čečėnijoje, Sirijoje, Ukrainoje. Tai tarsi jų doktrina, nuo pat bolševikų „proletariato diktatūros” laikų. Jeigu Sovietų Rusijos nusikaltimai tarptautinės bendruomenės būtų deramai įvertinti po 1991 metų, žlugus Sovietų Sąjungai, kaip po Antrojo pasaulinio karo buvo įvertinti nacizmo nusikaltimai, šiandien situacija būtų kitokia. Kita vertus, šimtmečiais besitęsiantį kraugeriškos ordos paveldą paversti demokratine XXI a. valstybe – sunku. Jei iš viso įmanoma.

Pasak Ukrainos žurnalistės Natalijos Nagornos, atsakymo į klausimą, kodėl rusai elgiasi taip žiauriai, ukrainiečiai vis dar ieško: „Aš negaliu suprasti, kokia jėga gali priversti vyrą prievartauti keturmetį vaiką. Mano vertybių sistemoje tokio dalyko nėra. Mano planetoje taip nepriimta. (...) Tai išgamos, kuriems nereikia jokių priežasčių taip elgtis.“ Kokia moteris leistų savo vyrui prievartauti kitas moteris – neįsivaizduoju. Turbūt tai jau net ne moteris – tiesiog taip pat belytė, saviverte net nekvepianti išgama. Tik su sijonu.

Kita vertus, šimtmečiais besitęsiantį kraugeriškos ordos paveldą paversti demokratine XXI a. valstybe – sunku. Jei iš viso įmanoma.

Kaip susiklostė, kad, net turėdami laisvą prieigą prie viso pasaulio informacinių šaltinių, kai kurie kitataučiai vis dar palaiko minėtą režimą – vienareikšmiško atsakymo, mano nuomone, nėra. Apie Rusijos propagandos poveikį kalbėta ir rašyta daug.  Pasaulis liudija, Ukraina liudija. Kad nematytum tų liudijimų, turi būti kurčias ir aklas. Todėl gal tai ir asmeninio pasirinkimo reikalas, kuo tikima ir kuo ne? Gal, pasak patarlės, „kiek vilką bešertum – vis tiek į mišką žiūri”?

Pasak N.Nagornos, „gali būti, kad kai kuriems kitataučiams patogu tikėti propaganda, nes, atradę tiesą, jie prastai atrodytų patys sau.“ Pavyzdys: po Krymo aneksijos Vilniaus daugiabučio kieme išgirdau dainuojančius vaikus. Gražu, ar ne? Žaidžiantys ir dainuojantys vaikai. Tačiau štai ką jie dainavo: „Grad“, „Grad“, tebie ja rad!“ („Grad“, „Grad“, aš tavimi džiaugiuosi!). Tai buvo praėjus parai dienų, kai Rusijos pajėgos panaudojo salvinės ugnies sistemas „Grad“ prieš civilius ukrainiečius Avdijivkoje...

Dar viena aplinkybė kartais pamirštama, o jaunesnioji karta jos net nežino, nes nematė sovietinės okupacijos realybės. Okupacijos laikotarpiu į Lietuvą suvežti kitataučiai darbininkai, nepaisant kartais menkesnio išsilavinimo, buvo savotiškai privilegijuoti vietinių atžvilgiu. Nuo kalbos iki būstų gavimo procesų. Parodykit man žmogų, kuris, turėjęs privilegijų – ir nemenkų – jų nepasiilgtų? Nė trupučio? Ten, kur privilegijų ilgesys, atsiranda erdvė propagandininkams manipuliuoti auditorijos širdimis ir protais.

– Ekspertų vertinimu, Rusija pralaimi informacinį karą agresijoje prieš Ukrainą. Kaip jums atrodo ir ko galima tikėtis ateityje?

– Priklauso, apie kurią informacinę erdvę kalbame: demokratinių šalių  ar Rusijos viduje. Demokratinių valstybių informacinėje erdvėje – taip, pralaimi. Tikėčiausi vis aktyvesnių ir įžūlesnių pastangų bandyti paveikti mūsų visuomenių nuomones, stengiantis įdiegti nors kažkiek rusiškos propagandos naratyvo demokratinių šalių erdvėje.

– Karo prieš Ukrainą fone pandemija, šeimos maršų judėjimai su jų sukeltomis riaušėmis, regis, nuėjo į antrąjį planą. Kur dingo maršistai? Ar iš tikrųjų dingo?

– Geras klausimas. Ne, jie nedingo. Greičiau – pakeitė veiklos stilių. Atrodo, agitavimo procesas iš didžiųjų miestų, kur jis lengviau pastebimas, – decentralizuojamas ir perkeliamas į regionus. Justi pastangos aktyvinti anksčiau buvusius pasyvius maršistus, nedalyvavusius ankstesniuose mitinguose ar riaušėse ir todėl greičiausiai nesančius teisėsaugos institucijų akiratyje.

Atidžiau pasigilinus į jų tekstus, matyti, kad siekį inicijuoti riaušes ir per tai įžiebti sumaištį valstybėje papildė dar vienas, cituoju: „…pakeisti valdžią demokratiniu keliu.“ Sykiu  – diskredituoti tuos Lietuvos oficialius asmenis, kurių maršistų lėlininkai nekenčia labiausiai už ankstesnių užmačių sužlugdymą. Antai socialiniuose tinkluose vykdoma purvo pylimo kampanija, nukreipta prieš Vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę: iki šmeižtų, kad ji atseit jaunystėje dirbo prostitute Dubajuje ir t.t. Vėl pasirodė, tik atsargiau, tarp eilučių, raginimų žmonėms sukilti prieš Lietuvos teisėjus, pareigūnus, kaip esą žmonės darė Ukrainoje ir pan. Pastebėtina, kad, panašiai kaip Estijoje, bandoma diegti antiukrainietiškas idėjas. Antai Estijos EKRE politinės partijos lyderis neseniai viešai teigė, kad esą negalima priimti ukrainiečių karo pabėgėlių, nes jie neva platins ŽIV ir skatins prostituciją. Kiek skaičiau estų spaudoje, jau pora metų ši politinė partija taikosi į Estijos rusų elektoratą, ypač Narvos regiono. Įdomu, kad Lietuvos maršistų tekstuose pasitaiko pasisakymų, jog esą dabartinė Vyriausybė „įžeidinėja, šmeižia, spaudžia rusus kaip etninę grupę". Tai netiesa! Dar: neva jie, maršistai, sieksią juos apginti.

Eugenija Vaitkevičiūte-Peet. / Z. Baltrušio nuotr.

Sakyčiau, kad šeimos maršų judėjimas ir jų lėlininkai mokosi. Kas pernai sustabdė riaušes? Lietuvos policijos pareigūnai. Štai kokių minčių atsiranda maršistų tekstuose šiemet, cituoju: „Valios protestuoti netrūksta, atvirkščiai – skaičius tų, kurie supranta, kas vyksta, kur einame, tik auga. (...) Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, nepasitenkinimas prasiverš su dar didesne jėga. (...) Be to, policijoje, kariuomenėje dirba (...) žmonės, kurie socialiai gerokai artimesni tamsuoliais apšauktai plačiajai visuomenei nei Vyriausybę formuojančiam klubui. Jiems irgi gali kilti klausimų dėl nurodymų pagrįstumo ir teisėtumo.“ Išvada? Mano nuomone, panašiai kaip prieš 1940 m., kai, remiantis tuometinio Lietuvos saugumo įžvalgomis, Lietuvoje veikęs marksistinis pogrindis vykdė aktyvią agitaciją tarp policijos pareigūnų ir karinių pajėgų, galbūt turėtume tikėtis kažko panašaus ir dabar. Nenorėčiau detalizuoti, bet neatmesčiau hipotezės, kad toks agitavimas jau vyksta.

Sykiu – suaktyvinti vadinamieji penkių minučių kalbėtojai gatvėse. Jų funkcija yra skleisti priešišką propagandą gyvai, akis į akį. Senas metodas, bet efektyvus. Nustatyti šio tipo propagandos skleidėjus, deja, sunkiau nei internetinius trolius.

– Ankstesniuose interviu kalbėjomės apie hibridinį karą. Ar šiandienos įvykiai kažkiek prislopino agresoriaus užmačias mūsų šalyje? Gal priešingai – ruošiama sustiprinta hibridinė ataka?

– Neprislopino. Tos užmačios tiesiog įgijo kitą formą. Sustiprinta hibridinė ataka ruošiama, be abejonės. Kadangi su riaušių ir kitais iššūkiais mūsų šauniosios tarnybos ir policija susitvarkė, o Rusija, ačiū narsiesiems Ukrainos gynėjams, patiria didžiulių nuostolių – manau, šiuo metu agresorius siekia eksploatuoti kitus, pigesnius kelius. Pasinaudoti tais pačiais maršistais, stiprinti „pentąją koloną“ ir pan.

– Apie kokią hibridinio karo fazę būtų galima kalbėti šiandien? Į ką turėtume atkreipti dėmesį, ko vengti, ignoruoti ir ko nepraleisti pro pirštus?

– Hibridinis karas – daugiasluoksnis ir daugiaplanis reiškinys. Mano nuomone, šiandien galima kalbėti apie dvi ar tris hibridinio karo fazes iškart: latentinę (psichologinę propagandinę), rengimąsi kitai destabilizacijos ir kitai pilietinio pasipriešinimo imitavimo fazei. Pastarosios metu, imitavus ar primelavus apie neva vykstančias kokias nors žiaurias represijas, vietinės prorusiškos įtakos grupės, jau tiesiogiai vadovaujamos RF FSB ir GRU karininkų (kartais – tiesiogiai dalyvaujant specialiesiems Rusijos kariuomenės daliniams), imituoja pilietinę savigyną, kuri atseit skirta tik taikiems gyventojams nuo represijų apginti. Nieko neprimena? Pavyzdžiui, maršistų aimanų, kad juos spaudžia, su jais neva susidoroja Lietuvos fašistinė diktatūrinė Vyriausybė, kuri esą taiko represijas? Taigi.

Sakyčiau, priklausomai nuo to, kaip seksis Ukrainai ir kuria kryptimi – nuosaikiąja ar radikaliąja – koncentruosis maršistų ir panašūs judėjimai, toliau logiškai sektų arba referendumų, legitimacijos per rinkimus, arba pirmo kraujo fazė.

– Teko girdėti, kad tyrinėjate ne tik hibridinio karo priemones, bet ir psichologines operacijas, kitaip dar vadinamas PSYOP. Kas tai yra? Kas paskatino susidomėjimą šia gana specifine sritimi?

– PSYOP – tai iš anksto suplanuotos operacijos, skirtos parinktai informacijai, dezinformacijai ir orientyrams perteikti kokiai nors auditorijai, turint tikslą paveikti jos emocijas, motyvus, tikslus, argumentavimą, požiūrius, nuomones ir, galiausiai, elgesį PSYOP vykdytojų pageidaujama linkme.

Kodėl susidomėjau? Taip susiklostė, kad ne savo valia prieš maždaug 20 metų tapau priešiškų PSYOP ir to, kas vadinama aktyvių KGB veiklų metodais, taikiniu. Kam įdomu – jų instrukcijas prieš kelerius metus atrado, demaskavo ir paviešino britų tyrinėtojas Michaelas Weissas. Tuomet ir teko susidurti su pirmosiomis tokio tipo šunybėmis.

Tarkime, sykį, greičiausiai turint tikslą maksimaliai diskredituoti, o gal ir kaip dėmesio išblaškymo operacija, mano asmeninis telefono numeris buvo paviešintas vieno Kauno leidinio skelbime kaip... prostitučių firmos kontaktas. Sėdžiu vieną vėlų vakarą prie knygų, tuometinis gyvenimo partneris kompiuterinį žaidimą žaidžia šalia – ir staiga man ima skambinti begalė nepažįstamų vyrų su, kaip čia pasakius..., gana iškrypėliškais pasiūlymais. Ačiū Dievui, vienas pasitaikė bent tiek padorus: jis paaiškino, dėl ko skambina, kur ir kokiame skelbime tądien mano numerį rado.

Buvau jauna ir naivi. Sukrėsta praraudojau visą naktį. Kitą dieną pakeičiau telefono numerį. Šiandien, užuot raudojusi, kreipčiausi į policiją. Iškart.

Antras pavyzdys – iš šių dienų, netrukus po antrojo interviu jūsų dienraščiui. Suvedus mano vardą ir pavardę google, pasirodo daug nuorodų. Viena iš jų – į interneto puslapį „baltkalis.lt“, kurio antraštė „Ką turėtumėte žinoti apie ką nors prieš juos pažindami  – ne...“. Pabandžius atidaryti šią nuorodą, jus nukreipia į pornografinį puslapį. Pasirodo, „Baltkalis“ – bendrovė, prekiaujanti (prekiavusi?) Baltarusijos „Belaruskalij“ trąšomis ir baltarusiška druska Baltijos šalyse. Kuo užkliuvau – neįsivaizduoju.

Sarkastiškai pasakyčiau taip: lėlininkai turėtų sumažinti savo lėlių algas, jei per 20 metų tos taip nieko naujo ir neišmoko.

Per porą dešimtmečių visko buvo. Nuo tokių banalybių, kaip šmeižikiški, grasinantys skambučiai man, šeimos nariams, darbovietėms ir visoms kitoms įstaigoms, su kuriomis kada nors gyvenime turėjau kokių nors reikalų, iki keliaaukščių, pasak Erico Berne'o, trečio lygio manipuliacijų. Tokių, kurios gali baigtis operacinėje, teisme arba morge.

Keliai irgi buvo du: pasiduoti ir leistis palaužiamai. Arba – domėtis, tyrinėti, ieškoti atsakymų, kurie padėtų ne tik man, bet ir kitiems, susiduriantiems su panašiais iššūkiais.

Pasirinkau antrąjį.

GALERIJA

  • Eugenija Vaitkevičiūte-Peet
  • Pokyčiai: anot E.Vaitkevičiūtės-Peet, agitavimo procesas iš didžiųjų miestų, kur jis lengviau pastebimas, – decentralizuojamas ir perkeliamas į regionus.
Gairės: maršistai, Eugenija Vaitkevičiūte-Peet, karas Ukrainoje
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS