Komunikacijos ekspertas Liutauras Ulevičius pastebi, kad ir tą pačią dieną įvykęs dujų talpų sprogimas Vilniuje nesulaukė paaiškinimų dėl įtartino sutapimo laike su keliolikos rusų dronų įvykdyto Lenkijos oro erdvės pažeidimo.

Nekalbant jau apie tai, kad aukščiausi Lietuvos vadovai nesugebėjo paskelbti visuotinai tokiais atvejais paremtų užuojautos ir pagalbos siūlymų Lenkijai pareiškimų. Specialisto teigimu, viešąją erdvę valdo „infotainmentas“ (pasilinksminimas iš informacijos gavimo “ aut. past.), kuriame darniai dalyvauja politikai, visuomenė ir žiniasklaida.

– Ryte po agresijos prieš Lenkiją lyg ir natūraliai lauktas mūsų valstybės vadovų kreipimasis į Lenkiją, siūlant pagalbą, bet vietoje to buvo kalbos apie NATO reakciją ir panašūs pasisakymai. Kodėl?

– Užuojautos pareiškimas ir pagalbos pažadas yra visuotinai priimta, standartinė retorika krizių atveju. Pagrįstas klausimas: kur gi mūsų užuojauta lenkams ir kur mūsų ištiesta ranka su pagalbos siūlymu? Lenkų akyse pasirodėme ne kaip regiono lyderiai, kokiais save mėgstame vaizduoti, o kaip paklusnūs pėstininkai, laukiantys, ką pasakys „dideli dėdės“. Tai rodo, kad kol kas sugebame tik palaukti, kol kiti kažką pasakys.

– Taigi, problema ta, kad valstybės ir jos žinybų vadovams sunkiai įkandami viešo kalbėjimo mokslai?

–  Aiškiai nepasimokyta iš lietuviško incidento su dronu. Akivaizdu, kad yra problemų valdant informaciją krizinėse situacijose, susiduriant su iššūkiais. Sutikime, kad pigūs „Shahedai“ yra žaisliukai, palyginus su sunkiąja ginkluote, bet net ir prieš tuos žaisliukus mes neturime reagavimo plano. Net jei ir turime planą, nesugebame jo išaiškinti ir paliekame visuomenei pačiai svarstyti, kas vyksta ir kaip su tuo tvarkomasi, – gerai ar blogai. Jei yra planas, jis turi apimti visas sritis, visas skirtingas visuomenės grupes nuo darželinukų iki aukščiausios kategorijos profesionalų. Pensininkui nesvarbu, kokio tipo objektas skrenda, bet jam turi būti aišku, kad įvyko toks dalykas, o sureaguota štai šitaip. Savivaldos kanalai turi skelbti savą, labiau į komunalinius ir panašius dalykus orientuotą išaiškinimą.

Liutauras Ulevičius / Asmeninio arch. nuotr.

Tuo metu mūsų kariuomenė paskelbė, kad viską mato ir seka ir nutilo ilgoms valandoms, o visą komunikacijos naštą prisiėmė policija. Specifinė karinė informacija visuomenei yra nereikalinga, perteklinė, bet reikia būti nuolat pasiruošus ją išversti iš „lietuvių karinės“ į „lietuvių gatvinę“ kalbą, kad visiems būtų aišku, kas vyksta.

– Antraštėse tą pačią dieną mirgėjo mūsų vidaus politikos rietenos ir Žemaitaitis, Poderskis ir kitų politikų pavardės mirgėjo dažniau nei agresijos prieš kaimynus faktas. Mūsų politikams ir visuomenei tai iš tiesų svarbiau? Mėgstame kalbėti apie egzistencines grėsmes, bet jomis nesidomime?

Lenkų akyse pasirodėme ne kaip regiono lyderiai, kokiais save mėgstame vaizduoti, o kaip paklusnūs pėstininkai, laukiantys, ką pasakys „dideli dėdės“.

– Užduosiu atsakomąjį klausimą: kokia sutapimo tikimybė, kad tą pačią dieną virš Lenkijos skrenda dronai, o šalia Vilniaus užsidega dujų talpyklos? O dar Gudijoje prasideda priešiškų šalių karinės pratybos. Taigi, vyksta šie „sutapimai“, o mūsų informacinėje erdvėje apie juos kalbama tik savotišku „proginiu – pramoginiu“ formatu.

Kalbant apie žiniasklaidos reakciją, iš vienos pusės, suprantu, kad nauja koalicija yra aktualija, bet dėmesys politiniam „popsui“, palyginus su kitais įvykiais, yra perteklinis. Informacija apie tai, kas įvyko Lenkijoje yra sudėtingesnė, ją sunkiau suvokti ir permąstyti. Čia jau klausimas apie mūsų gebėjimą suvokti prioritetus ir juos susidėlioti. Žiniasklaida virto „klikų“ fabriku, neturinčiu vertybinių prioritetu. Žinoma, neteisinga būtų kaltinti vien žiniasklaidą: informacinio lauko turinys formuojamas iš abiejų pusių – skaitytojui daug linksmiau skaityti, kokį naują šposą iškrėtė R. Žemaitaitis, nei analizuoti, kodėl vyksta tam tikri procesai ir kodėl valstybės vadovai į juos reaguoja taip, o ne kitaip. Reikia įsigilinti, pamąstyti ir nėra lengvų sprendimų. Su R. Žemaitaičiu viskas paprasta – jis arba patinka, arba nepatinka. O štai dronai – jau sudėtinga. Reikia vertinti, ruoštis, aiškintis, kokius „namų darbus“ turime daryti, patys turime stengtis ir aukoti tam laiką ir taip toliau. Todėl ir dominuoja „infotainmentas“ ir žiniasklaida tame rate sukasi be galimybės iššokti, nes nori – nenori, o „klikai“ yra jos duona.