Kazimiero vardą paveldės anūkas

Klaipėdos krašto Kazimierų bendrijos pirmininkas Kazimieras Vainoras visomis išgalėmis stengiasi populiarinti savo vardą ir skatina jaunas šeimas vadinti juo savo vaikus.

Nepalankios pranašystės

Neseniai penkiasdešimtmetį atšventęs K.Vainoras vadovauti Kazimierų bendrijai perrinktas jau antrajai kadencijai. Jis neslepia, kad didžiuojasi savo vardu ir džiaugiasi šauniais bendravardžiais.

- Kaip gavote Lietuvos globėjo Kazimiero vardą? Paveldėjote? O gal gimėte per Kazimierines?

- Ne. Gimiau sausio 27 dieną. O vardą paveldėjau iš savo tėvelio, taip pat Kazimiero, kuris, deja, pernai spalio 26 dieną, vos atšventęs savo devyniasdešimtmetį, išėjo Anapilin. Beje, tėvelis šeimoje – ne vienintelis ilgaamžis. Jo sesuo, taip pat Kazimiera, mirė sulaukusi 102, kita sesuo – 92 metų. Tad Palmira be reikalo mane gąsdino savo pranašystėmis.

- Palmira Kelertienė?

- Taip. Palmirą, beje, paminėjau ne atsitiktinai. Gyvenimas su Palmira mane suvedė, kai ji dar gyveno Palangoje. Nuo to laiko ji tapo mano bičiule, mes daug su ja esame bendravomę. Paprašyta prieš kokius 13 metų ji nusakė mano horoskopą. Tada Palmira pasakojo, kad žvaigždynai išsidėstę nelabai palankiai. Bet taip buvo tada. Manau, kad artimiausiu metu man reikia paskambinti Palmirai ir pasižiūrėti, ar žvaigždės dabar nerodo palankesnio likimo. Gal dabar man žvaigždės parodytų ramybę?

Tuokėsi dėl paskyrimo

- Papasakokite apie savo šeimą.

- Turiu du sūnus: Lauryną, kuriam 27, ir Andrių, kuriam 23 metai. Laurynas yra baigęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą. Dabar tame pačiame universitete jis studijuoja teisę ir dirba Afganistano sostinėje Kabule. Čia vadovauja farmacijos firmai, tiekiančiai į Afganistaną vaistus. Jaunėlis Andrius Klaipėdos universitete studijuoja politologiją.

Žmona Sigita dirba logopede Hermano Zudermano vidurinėje mokykloje. Su ja susipažinome studijuodami Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginiame institute, tik skirtinguose fakultetuose: ji – Defektologijos, o aš – Fizikos ir matematikos. Baigdami norėjome gauti paskyrimą dirbti į tą pačią vietą. Tai buvo vienas iš pretekstų sukurti šeimą. Todėl 1980 metų kovo 15 dieną susituokėme.

- Tai kur judu paskyrė?

- Iš pradžių paskyrė į Kretingos rajoną, Darbėnų vidurinę mokyklą – tą pačią, kurią baigiau. Po dviejų savaičių tapau šios mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Ten dirbdamas gana aktyviai reiškiausi ir buvau pastebėtas rajono partinių institucijų, kurios mane delegavo į aukštąją mokyklą, ruošusią teisėsaugos darbuotojus. Taigi teko dirbti ir valstybės tarnyboje. Vėliau, atkūrus nepriklausomybę, teko paragauti verslininko duonos. Vadovavau Vakarų Lietuvos gėrimų gamintojams. Tuo metu rinkoje veikė ne teisės, o stipriojo principai. Bet darbo teisėsaugoje patirtis leido išgyventi šį laikotarpį. Dabar dirbu teisininku. Specializuojuosi civilinės ir administracinės teisės srityje.

Niekada nesigailėjau iššūkių, kuriuos man pasiūlė gyvenimas. Jie davė man labai daug patirties ir nė vienoje iš išbandytų sričių nejaučiau diskomforto.

Laukia tradicijų tęsėjo

- Ar tarp Kazimierų yra kas nors bendro?

- Taip. Kiekvienas vardas kažkiek sąlygoja žmogaus charakterį ir būdą. To pavyzdys yra mūsų draugijos nariai. Kazimierai yra skirtingų įsitikinimų, skirtingo socialinio lygio, pareigų. Bet juos vienija bendras vardas. Įdomu, kad per 16 draugijos egzistavimo metų tarp mūsų nebuvo jokių nesutarimų, nes Kazimieras Kazimierą išgirsta iš pusės žodžio. „Zanūdų“ Kazimierų, bent jau mūsų bendrijoje, nėra. Tarp kitko, mūsų bendrijos nariai drauge dalyvauja ne tik linksmybėse, bet ir susieina liūdesio valandą palaikyti savo bendravardžių.

- Ar bendrija kaip nors populiarina Kazimiero vardą?

- Taip. Vienas iš mūsų įstatyminių siekių yra Kazimiero vardo populiarinimas, visų pirma – tradicijų, susietų su juo. Mums jau 16-ą kartą pasisekė suorganizuoti tradicinę Kazimierinių šventę Klaipėdoje. Ne mugę, o visą šventę. Ta šventė prasideda nuo Kazimiero Kšano koncerto Klaipėdos universiteto Menų fakultete. Kitas dvi dienas vyksta Kaziuko mugė.

- Kodėl savo vardo neperdavėte sūnums?

- Padariau klaidą neperduodamas savo vardo sūnums, nesgi niekada nežinai, kuris vaikų skaičius bus baigtinis. Tą tradiciją turėjo pratęsti kiti sūnų broliai. Tačiau tikiuosi, kad sūnūs šią klaidą ištaisys ir savo vaikams perduos Kazimiero vardą. Sūnūs žino, kad jų šeimose turi būti nors vienas Kazimiero vardo nešiotojas. Manau, kad taip pavadintas vaikelis bus labai laimingas, nes ne tik jis pats, bet ir jo senelis bei prosenelis bus Kazimierai. Kiekviena šeima laiminga, kuri turi savo Kazimierą, mažiau laiminga, kuri turi tik pažįstamą Kazimierą, o tos šeimos, kurios visai neturi Kazimiero, tegul nors kartą metuose ateina į Kaziuko mugę ir ten pajaučia, kad pavasaris jau prasidėjo.

Su daina – iki Labanoro

- Grojate ne vienu instrumentu. Kas jus atvedė į muziką?

- Mano tėvelis. Jis nuo pat jaunystės buvo kaimo muzikantas, grodavęs armonika netgi vestuvėse. Jis man, dar penktaklasiui, padovanojo armoniką ir tapo pirmuoju mano muzikos mokytoju. Vėliau tokia moterėlė, tikras kaimo šviesulys, subūrė mus, moksleivius (tada aš mokiausi septintoje klasėje), į gitaristų kvartetą.

Beje, Kazimierai, kaip pastebėjau, yra labai muzikalūs žmonės, mėgstantys dainą. Tie, kam teko su mumis pakeliauti, nustebdavo išgirdę, kaip Kazimierai yra gerai susidainavę. Mes, Kazimierai, mėgstame linksmas, užvedančias dainas. Man neretai tenka toms dainoms pritarti armonika. Dainuodami mes, Kazimierai, ir iki Labanoro girios nuvažiuojame, pas mūsų bendrijos garbės narę profesorę Kazimirą Prunskienę, su kuria mus sieja jau sena draugystė. Profesorė mus visada gražiai priima. Kazimierų žygis per Lietuvą iki Labanoro girios – viena iš mūsų bendrijos tradicijų. Kasmet liepos 26 dieną, per Onines, visi Klaipėdos Kazimierai renkasi Švento Kazimiero bažnyčioje ir iš ten pradeda žygį į Labanoro girią, pas K.Prunskienę.

Atbaidė Žvejybos uostas

- Gyvenate Palangoje. Ar buvo laikas, kai norėjote persikelti gyventi į didmiestį?

- Kažkada man teko apie dvejus metus pagyventi Klaipėdoje, Minijos gatvėje, labai liūdnai pagarsėjusiame Žvejybos uosto rajone. Iš ten praleisto laiko liko labai slogūs prisiminimai. Nuo tada gyventi Klaipėdoje jokio noro nėra, nepaisant to, kad ir aš, ir žmona dirbame Klaipėdoje.

Tačiau šiais laikais 25 kilometrų atstumas nuo Palangos iki Klaipėdos yra labai nedidelis. Tuo labiau kad visi dabar veržiasi gyventi į miesto pakraščius.

Nuo pat jaunystės mudu su žmona pradėję gyventi kurorte, negalime jo iškeisti į kokią kitą vietą. Mes Palangoje turime ir sodą, į kurį susirenka draugai. Kazimierų bendrija leido susipažinti su daugeliu įdomių žmonių, kurie vėliau tapo ir mūsų šeimos draugais. Tarp mūsų draugų yra aktoriai Vaiva Mainelytė, Nijolė Sabulytė, Aleksandras Šimanskis. Jie talkininkauja Kazimierams per šventes, bet ne dėl uždarbio, o todėl, kad turi meninę prigimtį, kaip ir Kazimierai.

Priklauso „Pensininkams“

- Ar turite keturkojį draugą?

- Turėjau bokserių veislės kalytę Niką, kuri šešerius metus gyveno mūsų šeimoje ir mus visur ir visada – prie jūros, parke ar sode – lydėdavo. Ji ypač mėgdavo būti ten, kur grodavo armonika. Nika visada tupėdavo šalia ir, išgirdusi pirmuosius akordus, labai aktyviai ir gana ritmingai „dainuodavo“. Neaišku, kodėl ji kaukdavo, ar todėl, kad labai mėgo muziką, ar dėl to, kad ją tai erzindavo. Dabar, kai Nikos neliko, auginame didžiulį aviganį Maksą, kuris yra mūsų apsaugos tarnybos vadas. Bet jis jau toli nuo muzikos. Maksas tik saugo sodą.

- Ar turite ypatingesnių pomėgių?

- Taip. Viena iš man svarbių gyvenimo sričių yra medžioklė. Priklausau Palangos senųjų medžiotojų klubui „Pensininkai“, kuriame esu vienas iš jauniausių narių. Šiame klube yra labai gražių tradicijų, kurias senieji medžiotojai perduoda jaunesniesiems. Medžioklė, pabuvimas miške, galimybė pabendrauti su šios srities atstovais man yra tikra atgaiva.