KELIAUJANT SU NEPAŽĮSTAMUOJU BŪTINA TURĖTI SERVETĖLĘ IR ŽIEBTUVĖLĮ

Studentės, susiradusios vežėją socialiniame tinkle, nužudymas ne įbaugino žmones, o kaip tik paskatino važiuoti tokiu būdu ar stabdant pakeleivingus automobilius, nes tai yra mada, o sykiu – ir šių dienų maras. Taip tvirtina projekto „Nebūk naivus kelyje“ vadovas Mindaugas Jonušas.

Studentės, susiradusios vežėją socialiniame tinkle, nužudymas ne įbaugino žmones, o kaip tik paskatino važiuoti tokiu būdu ar stabdant pakeleivingus automobilius, nes tai yra mada, o sykiu – ir šių dienų maras. Taip tvirtina projekto „Nebūk naivus kelyje“ vadovas Mindaugas Jonušas.

„Kaip žmonės važiavo, taip ir važiuoja. Visos tos istorijos netgi pasitarnauja priešingai: ne stabdo, bet dar labiau pakursto [naudotis tokiomis paslaugomis – LRT.lt]. Važiuoti tokiu būdu – šiuolaikinė mada ir šių laikų maras. Manau, kad priešnuodis turėtų būti efektingas keliavimas – aš, keleivis, padarau viską, kas mano valioje, kad save apsaugočiau“, – sako M. Jonušas.

Anot jo, yra ne viena prevencinė priemonė, kurios gali imtis keleivis, norintis užsitikrinti savo saugumą. Projekto vadovas perspėja, kad, prireikus pagalbos, bendruoju pagalbos telefonu 112 galima ne tik skambinti, bet ir rašyti SMS žinutę. Be to, išgelbėti gyvybę, nesėkmingai pasirinkus nepažįstamą vežėją, gali tokie paprasti daiktai, kaip popierinė servetėlė ir žiebtuvėlis.

– Kokia pagrindinė projekto idėja?

– Pati pagrindinė projekto idėja – savanoriškai eiti ir skelbti jaunimui, moksleiviams, kad reikia keliauti atsakingai. Ypač tada, kai vežėją pasirenku socialiniame tinkle arba stabdau pakeleivingą mašiną autostradoje, turiu būti budrus.

Jei vežėją susirandu „Facebook“ socialiniame tinkle, pirmiausia turiu pažiūrėti, koks asmuo siūlo [pavėžėti – LRT.lt], kuo išsamiau perduoti visą jo informaciją savo artimiesiems, pasikonsultuoti, paklausti nuomonių kitų, važiavusių su tuo asmeniu.

Prieš sėsdamas į automobilį turiu užsirašyti visus duomenis: automobilio markę, spalvą, modelį, ir visą informaciją nusiųsti saviems bei išsaugoti savo mobiliajame telefone tam, kad, atsitikus bėdai, tai galėčiau perduoti Bendrajam pagalbos centrui.

– Ar studentės nužudymas buvo pagrindinis dalykas, inspiravęs šį projektą?

– Taip. Aš, kaip pilietis, mačiau, kad nei po Dembavos istorijos, nei po Justinos istorijos niekas nieko nedaro. [...] Fakulteto, kuriame mokėsi Justina, dekanas pasakė – pasirūpinau bendrabučiu, fakultetu, kad būtų jauku ir šilta, bet dėl darbų gausos nespėjau užsiimti prevencija, išsaugoti jaunimo, savo studentų. Man norėjosi pradėti nuo prevencijos. Manau, jei nebus keleivių, nebus ir pasiūlos.

– Bet Jūs sakote ne tai, kad nereikėtų naudotis tomis paslaugomis, tačiau, jeigu žmogus jomis naudojasi, tai reikia daryti atsakingai ir budriai, ar ne?

– Taip. Būčiau laimingas, jeigu žmonės nesinaudotų tokiomis paslaugomis, nes tai – šešėlinė ekonomika. Mokesčių inspekcija išaiškino: jei tai daroma [vežami keleiviai– LRT.lt] daugiau nei vieną kartą ir nuolat gaunamas pelnas, bet neturima leidimo ir gauto pelno pajamos nedeklaruojamos, tai – nusikaltimas.

Kaip žmonės važiavo, taip ir važiuoja. Visos tos istorijos netgi pasitarnauja priešingai. Ne stabdo, bet dar labiau pakursto [naudotis tokiomis paslaugomis – LRT.lt]. Važiuoti tokiu būdu – šiuolaikinė mada ir šių laikų maras. Manau, kad priešnuodis turėtų būti efektingas keliavimas – aš, keleivis, padarau viską, kas mano valioje, kad save apsaugočiau.

Trečiadienį ši paskaita buvo skaitoma vienuose vaikų namuose. Kaip tik ketvirtadienį viena mergina planavo važiuoti su vežėju, rastu per socialinį tinklą. Ji priėjo ir pasakė – kaip gerai išvakarėse gauti šią informaciją, nes dabar žinau, ką turiu daryti, kaip galima prisišaukti pagalbą.

Žinoma, geriausia – skambinti pagalbos telefonu 112, bet nuo šiol tuo pačiu numeriu galima siųsti SMS žinutę, pateikti kuo tikslesnę informaciją ir tokiu būdu save apsaugoti. Tai – pagrindinis variklis. Vienas iš variklių – informuoti tam, kad, jei pasiryžtu ir važiuoju, būčiau atsakingas ir budrus.

– Kalbate ir apie tai, ką daryti, kai ištinka kebli situacija, pavyzdžiui, vairuotojas veža ne ten, kur sutarta. Kaip tuomet reikėtų elgtis?

– Yra keli būdai, kuriais pasidalino ir Policijos departamentas. Visų pirma – susitikimo vietoje, jei yra pašalinių žmonių, praeivių, reikia imituoti atsisveikinimą. Tada vairuotojas pamatys, kad ne tik aš, kaip keleivis, jau žinau, kur sėdu, bet ir kitas žmogus.

Kitas dalykas – visada reikia sėsti į galą ir taip bandyti stebėti vairuotojo veiksmus. Reikia turėti servetėlę ir žiebtuvėlį, kad būtų galima sukelti dūmus, tokiu būdu bandant stabdyti patį vairuotoją ir atkreipti kitų dėmesį. Jeigu kyla klausimų ir yra galimybė – reikia išlipti. Jeigu yra galimybė, iškilus grėsmei, – bandyti daužti stiklą ir sprukti.

Bet pirmų pirmiausia reikia žinoti du dalykus. Pirma – reikia būti įsikrovus mobilųjį telefoną. Galiu pasprukti, bet būsiu nepajėgus iškviesti pagalbą, nes mano mobilusis telefonas bus išsikrovęs. Labai rekomenduoju visiems įsirašyti trumpąjį pagalbos numerį 112, nes streso, baimės atveju dažnas pamiršta.

Antras dalykas – reikia stebėti kelią, kur važiuoju nuo pat taško A iki B, kad bėdos atveju tikrai žinočiau koordinates. Ir policija, ir Bendrasis pagalbos centras teigia, kad gauna skambučius arba žinutes ir žmogus sako – aš nežinau, kur esu. Bendrasis pagalbos centras nėra aiškiaregis. Mano atsakomybė – kur aš važiuoju. Reikia stebėti aplinką ir, reikalui esant, informaciją pateikti plačiai.

– Jūs bendradarbiaujate su Bendruoju pagalbos centru. Ketvirtadienį spaudos konferencijoje dalyvavo Vilniaus skyriaus Bendrojo pagalbos centro darbuotojai. Ar jų pagrindinė žinia – kad reikia turėti numerį, žinoti, kur paskambinti ir kur esu?

– Taip. Ir reikia žinoti, kad galima ne tik skambinti, bet ir tuo pačiu numeriu 112 siųsti trumpąją žinutę, nepaisant to, ar yra ryšys, ar jo nėra. Bet žinutė niekada neatstos skambučio. Žinutė turi paklaidą: gali paklysti arba ateiti ne laiku, nes tai priklauso nuo ryšio apkrovos. Ar skambinant, ar siunčiant SMS žinutę, reikia žinoti, kur siųsti pagalbą. Bendrosios pagalbos centras ketvirtadienį spaudos konferencijoje aiškiai pasakė nepasiduoti tokiai madai, stengtis nevažiuoti.

– Kodėl laikotės nuomonės, kad tai – mada, o ne socialiniai aspektų pasekmė: žmonės neturi pinigų, o toks keliavimo būdas kainuoja pigiau?

– Yra dvi medalio pusės. Sutinku, kad taip keliauti pigiau. Kaip projekto vadovas, kreipiausi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Gavau atsakymą, kad ministerija žada imtis konstruktyvių priemonių, plečiant autobusų infrastruktūrą, nes mes sakėme, kad keliavimą tokiu būdu lemia ne tik pigumas, bet ir nepatogūs autobusų grafikai. Ministerija taip pat įsipareigojo mažinti autobusų kainas ir imtis konstruktyvių veiksmų, kad pritrauktų jaunimą.

Taip, vienas iš aspektų – ne tik mada, bet ir pigumas, bet, jeigu vežėją susirandu socialiniame tinkle, nei keliavimas viešuoju transportu, nei keliavimas tokiu būdu nėra veltui. Galbūt svyruoja kaina, bet visiems mokiniams ir studentams bilietai parduodami už pusę kainos. Turiu istorijų, kur žmonės sumokėjo daugiau, nei būtų sumokėję, jei važiuotų autobusu.

– Kaip suprantu, rengiate paskaitas. Kaip pasirenkate, kur jas skaitote?

– Visų pirma – visose Lietuvos mokyklose. Šiai dienai jau apkeliauti septyni miestai. Plačiausiai paskaitos skaitytos Marijampolėje, kur buvo aplankytos keturios mokyklos ir skaityta po dvi paskaitas. Taip pat neatsilieka ir Plungė, ir Vilnius, ir kiti Lietuvos miestai. Labai nuostabu. Stengiamės paskaitas skaityti kuo plačiau, bet šis projektas visiškai naujas ir šviežias.

Jeigu bus pajamos ir galimybės, projektą planuoju tęsti iki 2020 m., kad būtų apkeliauti visi jaunimo centrai, mokyklos, jaunimo informacijos centrai, kolegijos, vaikų namai, nes vaikų namų vaikai labiausiai pažeidžiami. Planuojame keliauti ten, kur jaunimas, kur mus galės įsileisti, kur galima paskleisti šią žinią.

Taip pat yra viešoji erdvė. Čia galite pasitarnauti jūs, žurnalistai, nes jus girdi visi: ir maži, ir jauni, ir vaikų tėvai. Galbūt tai sukels diskusiją ir namuose. Individuali diskusija – labai džiugi. Kuo aktyviau įsijungs visuomenė, žiniasklaida, tuo greičiau bus pasiektas tikslas.

– Remiatės savanorių pagalba. Ar jų netrūksta?

– Iš tikrųjų projektas „Nebūk naivus“ kviečia, maldaute maldauja savanorius prisijungti prie projekto. Rankų reikia kaip niekada. Šiuo metu Vilniuje turime 75 proc. bendrojo ugdymo mokyklų, kurios nori, kad ši paskaita būtų skaitoma jų įstaigose. Kol kas projekte dalyvauja keturi žmonės visoje Lietuvoje.

Kviečiu jaunimą prisijungti prie mūsų, tapti mūsų projekto dalimi, o aš, kaip vadovas, pasirūpinsiu, kad savanorystė nebūtų tik į vienus vartus. Daug kas galvoja – padėsiu, bet kas man už tai? Mes esame linkę dalytis viskuo, kuo tik galime.

Ačiū Kelių direkcijai, kuri šiam projektui skyrė atšvaitus tiems, kurie važiuoja pakeleivingomis mašinomis, kad jie būtų matomi. Dar viena problema – daug kas neturi atšvaitų, jų nedėvi arba tai daro neteisingai.