Plačiau apie tai – „Žinių radijo“ laidoje. Pokalbyje dalyvavo atsargos generolas, buvęs Lietuvos oro pajėgų vadas Edvardas Mažeikis (toliau – E. M.), gynybos klausimų žurnalistas portale delfi.lt Vaidas Saldžiūnas (toliau – V. S.) ir signataras, ambasadorius Albinas Januška (toliau – A. J.)
– Kokius faktus, kokią pagrindinę informaciją mes turime?
– V. S.: Dronas skrido, sudužo. Tikėtina, kad tai yra ukrainiečių dronas. O visą kitą vienaip ar kitaip yra paremtos prielaidos. Apie sprogmenis oficialios informacijos nėra. Didžiausia prielaida yra paremta ta informacija, kuri oficialiai yra paskelbta, kad tai – dronų spiečius, kuris atakavo Primorską, o Primorską atakavo patys ukrainiečiai. Tai galėjo būti FP-1 arba FP-2 tipo dronas. Tai yra Danijoje įsteigtos „Fire Point“ bendrovės kuriami dronai, jų pagaminama dešimtys tūkstančių per metus. Jeigu iš tikrųjų šitas dronas sudužo Lietuvoje, tai jis gali gabenti nuo 60 iki 120 kg sprogmenų ir tokiais dronais ukrainiečiai surengia 60 proc. savo sėkmingų tolimo smūgio atakų Rusijos gilumoje.
Kodėl jis nukrito Lietuvoje, gali būti įvairių priežasčių. Pagrindinė, matyt, elektroninės kovos priemonės, jų poveikis, visada gali būti ir techninė problema – paties drono smegenys „išprotėja“ ir jis nukrypsta nuo kurso, į kitą pusę. Bet tai kol kas yra prielaidos.
– Kartais žmonėms kyla klausimai dėl Primorsko – kur jis yra, koks čia atstumas ir kaip dronas gali taip nuklysti?
– V. S.: Šitas dronas, jeigu iš tikrųjų į Lietuvą įskrido FP-1 arba FP-2 tipo dronas, jei jis paleidžiamas iš Ukrainos, jo skrydžio nuotolis yra 1,2 tūkst. km. Jis drąsiai gali pasiekti Primorską, yra tie dronai Rusijos gilumoje pasiekę ir kitas vietas. Iki Lietuvos nuskristi tikrai nėra sudėtinga.
– Kaip nustatyta, kad tai būtent ukrainietiškas dronas ir skrido šita kryptimi? Kokio patikimumo šita informacija?
– V. S.: Reikia klausytis, ką šneka atstovai, šiuo atveju šalies prezidentas, premjerė, krašto apsaugos ministras. Ukrainietiška versija – tikėtina. Dėl to paties tipo, drono modelio – randama atitinkamų detalių, kurios nebūdingos rusiškam „Shahed“, bet gali būti būdingos ukrainietiškam. Lietuvos kariuomenėje yra techninių specialistų, kurie gali pasakyti, kreiptis į ukrainiečius ir pagal atitinkamas detales labai greitai nustatyti tipą. Bet, norint išsiaiškinti 100 proc., pateikti išvadas, reikalingas labai specifinis tyrimas, kuris paprastai užtrunka ilgiau negu visuomenės arba žiniasklaidos lūkesčiai.
– Ar jums, generole, šitas drono įskridimas sukėlė nuostabą, klausimus ar kažkokias abejones, kas čia įvyko?
– E. M.: Be abejo, tai nėra malonus įvykis ne tik man, bet ir visiems Lietuvos gyventojams. Bet kitą vertus, mes turime suprasti, kad gyvendami šalia Baltarusijos, kuri netiesiogiai, bet gana aktyviai dalyvauja kare prieš Ukrainą, mes esame tiesiog labai arti, galima sakyti, pafrontėje. Todėl tokie incidentai yra tikėtini ir galimai jų gali būti ir ateityje, kad ir kaip mes stengsimės jų išvengti.
Tai, kad dronas skrido labai mažame aukštyje, galbūt paaiškina, kad jis nukrito į tą ežerą, nuskridęs maždaug 15–20 km į Lietuvos teritoriją. Tai reiškia, kad jis jau ėjo žemėjančia trajektorija arba kažkas paveikė elektroninėmis priemonėmis ar dar kažkuo, bet jis aiškiai skrido mažame aukštyje. Dronai gali skristi įvairiame aukštyje. Kadangi tai yra propelerinis variklis, jie tikrai neskrenda 5 km aukštyje, jie skrenda daugiausiai iki 2–3 km aukštyje, o mažiausiai – kaip yra užprogramuoti, gali skirsti ir 100, ir 200 m aukštyje, bet tada yra rizika susidurti su kažkokiomis kliūtimis ant žemės. Todėl juos, manau, programuoja paprastai apie 500–700 m aukštyje.
– Klausytojas Jonas klausia: jau kiek metų mes skiriame milijardus gynybai kasmet, kur tie milijardai išgaravo? Mes visi dar nieko neturime. Ką atsakytumėte?
– E. M.: Iš tikrųjų mes gynybai skiriame nemažai. Bet noriu ir pabrėžti, kad karinės oro pajegos ir oro gynyba iki tam tikro laiko buvo tokios „podukros“ būsenoje. Tikrai negaudavo tiek, kiek reikėtų. O dabar, kai yra skiriami 5,38 proc. nuo šalies bendrojo vidaus produkto, tai tikėtis, kad oro gynyba ir oro pajėgos gaus atitinkamą dalį, tikrai yra tikimybė didesnė. Bet nereikia manyti, kad tai įvyksta iš karto. Visų pirma, įsigijimų procesas užtrunka. Antra, tos sistemos, kurias mes paprastai pretenduojame nusipirkti, jų nori ir kiti, yra eilė, yra gamybos ciklas, todėl jos neatsiranda taip staiga. Kaip minėjo krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vado esu pasisakymus girdėjęs, sistemos yra užsakytos ir tikimasi, kad jų padaugės. Ar jų užteks, aš drįsčiau manyti, kad greičiausiai mes visą sieną be visiškų skylių dar nesugebėsime iškart padengti. Tam reikia tikrai nemažai lėšų. Reikia ir tokių sistemų, kurias naudoja ukrainiečiai, tų nuo Antrojo pasaulinio karo akustinių sistemų, kurios jau buvo nebenaudojamos, bet dabar įgavo antrą kvėpavimą, kol dronai yra su vidaus degimo varikliais. Kai tik jie taps reaktyviniai, ta įranga vėl taps mažiau reikšminga.
Greičiausiai mes visą sieną be visiškų skylių dar nesugebėsime iškart padengti.
– Pone Januška, kaip reikėtų vertinti, kas nutiko?
– A. J.: Vertinti reikėtų labai blogai. Politikai elgiasi labai blogai – ir ne tie prioritetai, ir dangus kiauras. Lietuva iš esmės negali nušauti paprastų dronų, kai jau yra sena ukrainiečių patirtis, jie šimtus tokių dronų per dieną šaudo. Tai nėra pasiteisinimas. Aš manau, kad situacija yra labai dramatiška ir pasisekė, kad nenukrito ant galvų kam nors, nereikia laidotuvių. Bet jei, kaip sako ministras, yra tikimybė, kad tai kartosis, tai tikėtis visada sėkmės neverta, tiesiog reikia radikaliai spręsti šią problemą. Reikia padaryti sprendimus, kad būtų galima nupirkti ir radarus, ir akustinius, senus ar naujus, nesvarbu. Nupirkti iš ukrainiečių techniką galų gale. Yra daugybę variantų.
Taikos metu negalima pliekti bet kurio skrendančio objekto, nes jis gali nukristi kažkam ant galvos.
– Kiek dronų Lietuva numuštų taikos metu, o kiek – karo metu?
– E. M.: Jeigu mes būtume karo fazėje, manau, kad mes numušume apie 80–90 proc. Toks yra normalus oro gynybos efektyvumas. Kai yra taikos metas ir netikėtai į mus paleistų 50 dronų, tai greičiausiai mes numuštume tik... arba išvis nieko nenumuštume.
Yra tam tikras skirtumas tarp taikos režimo ir karo režimo. Taikos metu negalima pliekti bet kurio skrendančio objekto, nes jis gali nukristi kažkam ant galvos. Karo metu už tai yra visai kita atsakomybė. Kare režimas yra karas, kada tu šaudai į bet ką. Taikos metu tu apskritai neturi teisės šaudyti į skrendantį objektą, kol tu neįsitikinai, kad jis yra ne civilinis orlaivis. Jeigu esame karo režime, tada yra vienokia situacija, jeigu mes esame taikos režime ir mus iš pasalų užklumpa, tai tada yra kitaip.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)