Unikalus žmogus
Esą žmona jam tada buvo atšovusi: „Kur norėsiu, ten ir laidosiu.“
Pažinojusieji H. Vaitiekūną šypsojosi po šios išgirstos frazės.
„Toks jau jis buvo. Unikalus žmogus. Nugyveno įdomų ir prasmingą gyvenimą. Juk žurnalistu dirbo dar sovietiniais laikais. O tada nieko parašyti ir pasakyti negalėdavai. Todėl jis ir ieškojo visokių formų – tai su humoru, tai su filosofija, tai kokią perkeltinę prasmę įpindavo. Jis pro rakto skylutę išlįsdavo, kad tik cenzūra jo nepaliestų“, – taip apie bičiulį kalbėjo rašytojas ir visuomenės veikėjas Vytautas Čepas.
Toks jau jis buvo. Unikalus žmogus.
H. Vaitiekūno konformistu tikrai niekas negalėtų pavadinti.
„Tokio charakterio žmonėms yra visada sunku. Sakyti viską, ką galvoji, nevyniojant į vatą, yra labai sunku. Visais laikais tai buvo sudėtinga – ar diktatūra, ar demokratija būtų“, – pastebėjo V. Čepas.
Ieškojo žodžio
H. Vaitiekūnas turėjo dovaną net ik puikiai ir taikliai parašyti, bet ir mokėjo prakalbinti bet kurį žmogų.
„Aš jam labai dėkingas. Mes su juo beveik bendraamžiai. Bet kai jau buvo žinomesnis, jis manęs nepamiršo ir vis pasikviesdavo į kokią laidą. Senokai buvome susiskambinę, bet paskutinį kartą aš jį mačiau per Aldo Vabuolo laidotuves. Su Henriku buvome geri bičiuliai. Jis juk – klaipėdietis“, – prisiminė V. Čepas.
Dienraščio „Klaipėda“ žurnalistas, redaktoriaus pavaduotojas A. Vabuolas buvo tas žmogus, pas kurį H. Vaitiekūnas užsukdavo kiekvieną kartą, kai tik lankydavosi uostamiestyje. Ir į paskutiniąją kelionę bičiulį palydėjo.
„H. Vaitiekūnas yra vienas Lietuvos žurnalistikos kūrėjų. Dabartinėje jaunuomenės žurnalistikoje viskas vertinama pareigomis, pinigais ir eterio laiku. O jis išarė rimtą vagą. Na, štai, prezidentas užuojautą pareiškė. Gaila, kad pas mus žmones prisimena tik po mirties“, – pastebėjo V. Čepas.
Jis prisiminė, kad H. Vaitiekūnas mokėjo žmones kritikuoti.
„Jis mokėjo tai taip, kad niekas nepykdavo už kritiką. Aš taip nemoku. Henrikas žodžio visada ieškojo. Tuo ir garsėjo“, – pastebėjo V. Čepas.
Išmokė juoktis pro ašaras
Seimo narys, buvęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas taip reiškė užuojautą dėl žinomo klaipėdiečio mirties.
„In Memoriam. H. Vaitiekūnui – Klaipėdos vaikui, išmokiusiam mus juoktis pro ašaras. Šį vakarą Klaipėdoje jūra ošia tyliau, o vėjas senosiose senamiesčio gatvėse nebevaiko lapų su vakarykšte energija. Išėjo Henrikas Vaitiekūnas – mūsų miesto vaikas, legendinis žurnalistas, bet svarbiausia – Žmogus, kuris net tamsiausią dieną sugebėdavo paversti šviesa“, – tikino V. Grubliauskas.
H. Vaitiekūnas į Klaipėdą buvo atvežtas vos trijų mėnesių ir čia užaugo.
„Jis čia subrendo ir čia, „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijos koridoriuose, prasidėjo jo kelionė į žmonių širdis. Kad ir kur gyvenimas jį vėliau būtų nubloškęs, Klaipėda visada buvo jo dvasios uostas, o tas pajūrio laisvės ir vėjo dvelksmas jautėsi kiekviename jo parašytame žodyje, kiekvienoje televizijos ekrane ištartoje frazėje“, – pastebėjo V. Grubliauskas.
Matė pasaulio grožį ir absurdą
V. Grubliauskas tikino, kad kiekvienas susitikimas su Henriku būdavo tarsi gurkšnis gaivaus oro.
„Neįmanoma pamiršti tos akimirkos, kai pamatai jį ateinantį: akyse žiburiuojantis šelmiškumas, veide – šilta šypsena, o galvoje jau sukasi dešimtys istorijų, kurias jis tuoj pat papasakos taip, kad juoksies iki ašarų. Jo humoras niekada nebuvo piktas. Jis buvo gilus, intelektualus, gydantis. Henrikas turėjo unikalią dovaną – jis matė pasaulio grožį ir absurdą vienu metu ir mokė mus to nesusireikšminti“, – akcentavo buvęs Klaipėdos meras.
V. Grubliauskas prisiminė H. Vaitiekūno patirtus išbandymus, ligas.
„Net ir tada, kai gyvenimas jam atsiuntė sunkiausius išbandymus ir ligas, jo optimizmas nedingo. Jis įrodė, kad gyvenimo džiaugsmas nėra aplinkybės – tai pasirinkimas. Jis tiesiog spinduliavo noru gyventi, mylėti, kurti ir dalintis. Jo debiutinė knyga „Felčerio užrašai“ liks kaip testamentas jo nepaprastai sielai, kuri iki paskutinio atodūsio tikėjo, kad šypsena yra stipresnė už bet kokias negandas“, – užuojautą reiškė V. Grubliauskas.
Naujausi komentarai