Skambina Valdas
Laukdama, kol prasidės leidinio „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“ pristatymas, trumpam prisėdau šalia kolegės Virginijos Skučaitės. Ilgametė „Kauno dienos“ žurnalistė prisiminė istoriją, kuri, rodės, su vakaro knyga neturi nieko bendra. Tačiau netrukus supratau – geresnę pasakojimo apie V. Adamkų pradžią vargu ar būtų pavykę sugalvoti.
„Rašiau vieną knygą, tačiau dėl kai kurių detalių nebuvau visiškai tikra. Reikėjo patvirtinimo arba paneigimo, – pasakojo V. Skučaitė, kaip ji susisiekusi su V. Adamkaus sekretore, palikusi žinutę ir toliau kibusi į įprastus darbus. – Kepiau blynus, kai suskambo telefonas. Atsiliepusi ragelyje išgirdau: „Laba diena, čia Valdas Adamkus.“ Galvojau, išmesiu visą keptuvę su tuo, kas joje buvo.“
Prezidento žinutę juk galėjo perduoti sekretorė, tačiau V. Adamkus paskambino pats. V. Skučaitei įsiminė ir skambinusiojo prisistatymas. Ne „Prezidentas Valdas Adamkus“, o tiesiog – Valdas Adamkus.
Regis, to ir siekė knygos „Šimtas Prezidento Valdo Adamkaus metų“ sudarytoja Raminta Jonykaitė su visa kūrybine komanda – parodyti už valstybės vadovo titulo esantį žmogų. Pirmieji paėmę knygą į rankas tai iškart pajuto. Perskaitė. Antai, vienoje nuotraukoje V. Adamkus – aštraus žvilgsnio vaikas, kitoje – pasitempęs gamtosaugininkas, trečioje – įsimylėjęs ir beprotiškai laimingas jaunas vyras. Todėl apie šią knygą kalbėti vien kaip apie prezidentinį albumą, autorių ir visų prie jos prisidėjusiųjų įsitikinimu, būtų neteisinga. Iš asmeninio archyvo ištraukti ir iki šiol viešai nematyti kadrai leidžia iš fotografijų sudėlioti visą žmogaus gyvenimo istoriją.
Prasidėjo nuo dėžių
„Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė pasakojo, kad leidyklos kelionė su V. Adamkumi prasidėjo dar 2004-aisiais. Per tą laiką išleistos ne viena ir ne dvi jo knygos – „Be nutylėjimų“, „Paskutinė kadencija“, „Pareigos, kurios nesibaigia“, „Esu vienas iš jūsų“, taip pat Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus dr. Egidijaus Aleksandravičiaus akademinė biografija „Adamkus“. Leidyklos išleistų knygų apie V. Adamkų parduota apie 67 tūkst. egzempliorių.
Tai buvo didžiulis darbas: reikėjo atrinkti, kas tikrai patrauklu, įdomu ir nauja.
„Lietuvos rinkai tai yra absoliutus kosmosas“, – pastebėjo L. Varanavičienė.
Todėl artėjant Prezidento 100-mečio sukakčiai leidykloje kilo mintis išleisti fotografijų knygą. Iš pradžių atrodė, kad užduotis paprasta – surinkti gražiausias nuotraukas, sudėti į albumą ir parašyti antraštes. Asmeninis V. Adamkaus archyvas greitai parodė, kad pasakojimas bus kur kas platesnis, o darbas – ilgesnis ir sudėtingesnis, nei manyta.
Prie to daug prisidėjo Božena Bagonaitienė ir Rimona Matulienė. Iš maždaug dešimties dėžių teko ištraukti ne tik oficialius valstybės vadovo gyvenimo kadrus, bet ir fotografijas, kurios pasakoja apie žmogų iki prezidentūros.
„Tai buvo didžiulis darbas: reikėjo atrinkti, kas tikrai patrauklu, įdomu ir nauja. Juolab kad nuotraukų išties buvo nemažai, ypač iš abiejų Prezidento kadencijų. Bet čia atsiskleidė kitas lobynas – prieškario nuotraukos. Man asmeniškai nuostabiausia nuotrauka, kurios niekur kitur nebuvo, yra Prezidento mamos, prie kurios parašyta: „Mano auksiniam berniukui Voldemarui“, – pasakojo žurnalistė ir visuomenininkė Birutė Garbaravičienė.
Fotografijos su balsu
Knygoje – apie 300 fotografijų. Tačiau svarbiausia ne jų skaičius.
„Norėjome prakalbinti tas nuotraukas paties V. Adamkaus balsu“, – apie vieną svarbiausių knygos idėjų pasakojo L. Varanavičienė.
Tai nebuvo taip paprasta, kaip gali atrodyti. Senose fotografijose kartais buvo netiksliai užrašyti žmonių vardai, pavardės, vietos. Reikėjo viską tikrinti, o kai kuriuos žmones atpažinti galėjo tik pats Prezidentas.
Todėl greta fotografijų knygoje atsirado V. Adamkaus prisiminimai, paaiškinimai ir asmeninės detalės. Taip iš atskirų kadrų buvo sudėliota jo gyvenimo istorija – nuo prieškario Kauno ir jaunystės iki Amerikos, sugrįžimo į Lietuvą ir prezidentūros. Meno istorikė, VDU profesorė dr. Rasa Žukienė pasakojo, kad jai pačiai šios fotografijos leido į Prezidentą pažvelgti kiek kitaip.
„Iki tol aš jį mačiau kaip žmogų aikštėje, žmogų ekrane. Tik vėliau atsirado tas artimesnis bendravimas“, – savo atradimais dalijosi R. Žukienė.
Vienu atveju, anot jos, matai valstybės vadovą, kitu – žmogų, kuris kažkada buvo vaikas, turėjo savo šeimą, draugus, savo jaunystę, savo gyvenimą iki prezidentūros. Ir kuo daugiau tų fotografijų vartai, tuo labiau dingsta oficialus atstumas. Prieškario Kaunas. Jaunystė. Amerika. Sugrįžimas į Lietuvą. Politika. Prezidentūra. Alma.
Akademinis diabetikas
E. Aleksandravičius, parašęs akademinę V. Adamkaus biografiją „Adamkus“, o šiai knygai – įvadą, į naująjį leidinį žiūrėjo kiek atsargiau. Ne todėl, kad jam trūktų žodžių. Atvirkščiai – po didelės apimties biografijos kelių puslapių įvadas galėjo tapti spąstais, kai tenka kartoti tai, kas jau pasakyta.
„Norėčiau galbūt pradėti nuo išpažinties, kad jaučiuosi jau kuris laikas akademiniu diabetiku. Nevartoju cukraus. Ir todėl apie „įžymūnus“, apie išskirtinius asmenis, apie herojus, apie institucijų jubiliejus, apie šalių visokias šventes norisi kalbėti pašalinant bet kokį perteklinį saldiklį“, – į knygos pristatymo svečius kreipėsi VDU profesorius dr. E. Aleksandravičius.
Jis baiminosi, kad jubiliejinė patetika neužgožtų to, kas knygoje svarbiausia – tikro žmogaus. Todėl į V. Adamkaus istoriją siūlė žvelgti ir žmonių, kurie buvo jo aplinkoje – Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Kavolio, Mykolo Drungos akimis. Jų požiūris, pasak istoriko, galėtų tapti raktu ir į šią knygą.
Kalbėdamas apie V. Adamkų ir A. Adamkienę, E. Aleksandravičius išskyrė jų kuklumą ir nenorą savęs sureikšminti. Jo manymu, tai priešinga poreikiui nuolat įrodinėti savo reikšmę ir būti pirmam.
Todėl istorikui buvo svarbu, kad jubiliejinė knyga V. Adamkaus nekeltų ant Olimpo. Priešingai – leistų pamatyti žmogų, kurio elgesys, pasirinkimai ir kasdienybė nėra nepasiekiami.
„Čia yra kaip tik ta knyga, kuri rodo, kad mes visi esam šiek tiek tokie. Kad mes visi dar ir galim būti tokie, kurie galim sekti tam tikrus elgesius, kurie galim sekti tam tikrą socialinį skonį, tam tikrą kasdieninio gyvenimo protokolą“, – pabrėžė istorikas.
Žiūrėjo viena kryptimi
Kalbant apie V. Adamkaus paprastumą, sunku neatsigręžti į Almą. Ji buvo labai panaši. Pirmoji šalies ponia ir vienintelė Prezidento gyvenimo meilė nenorėjo būti paveiksluose, nenorėjo, kad apie ją būtų daug kalbama.
„Ir knygos apie save ji taip pat nenorėjo“, – L. Varanavičienė nusišypsojo, o tada prisiminė vieną gražią istoriją, tiksliau – „nusikaltimą“, kurio sąjungininke tapo.
Almos 80-mečio proga V. Adamkus nusprendė parengti apie ją knygą. Visiškai slapta. L. Varanavičienė pasakojo, medžiagą leidiniui reikėjo rinkti taip, kad Alma nieko nepastebėtų. Tarkim, Prezidentas iš stalčiaus ištraukdavo jos seges, kurios būdavo greitai vežamos į studiją, o paskui vėl atguldavo į savo vietą. Jeigu reikėdavo nufotografuoti ant sienos kabantį paveikslą ar nuotrauką, ją trumpam nukeldavo, nuskenuodavo ir vėl pakabindavo. Galiausiai Alma apie knygą sužinojo. Ar ji jai patiko? Taip. Laimingas buvo ir Prezidentas, nes Alma buvo labai svarbi jo gyvenimo dalis. Jie dažnai būdavo kartu. Tačiau įdomiausia ne tai, kad jie fotografijose stovi šalia vienas kito.
„1945-aisiais jo gyvenime atsiranda Alma Nutautaitė. Kiek daug tų nuotraukų jau esame matę, bet aš pastebėjau vieną dalyką: ši pora yra arti vienas kito, bet tai nėra pernelyg iššaukiantis artimumas, o svarbiausia yra tai, kad jie visada žiūri į vieną pusę, viena kryptimi. Aišku, už to slypi jų patyrimai ir išgyvenimai“, – vartė nuotraukas VDU Menų fakulteto profesorė prof. dr. R. Žukienė.
Todėl naujojoje knygoje labai svarbi viena fotografija, daryta jau po Almos mirties. Joje – Prezidentas prezidentūroje, o šalia jo – Almos fotografija, kurioje, anot V. Adamkaus, mylimoji jam pati gražiausia. L. Varanavičienė pasakojo, kad dėl šio nuotraukų dueto šiek tiek nerimavo. Nežinojo, kaip į jį sureaguos Prezidentas. Tačiau jis jį priėmė.
Kūrybiniai rebusai
Archyve netrūko ir kuriozų. Knygos rengėjams teko tikrinti ne tik fotografijų faktus, bet ir jų istorijas.
L. Varanavičienė prisiminė vieną tokį atvejį, kai buvo suabejota fotografijos, kurioje V. Adamkus užfiksuotas jojantis kupranugariu prie Didžiosios kinų sienos, autentiškumu.
„Ateina redaktorės, sako: čia fotomontažas, prie Kinų sienos negali būti kupranugarių. Jaučiame, kad bus blogai, jei prirašysime kokią nesąmonę. Bet paaiškėjo, kad būtent ši kupranugarių rūšis iš tikrųjų gyvena Kinijoje ir jie aptarnauja Kinų sieną. Tad viskas nuotraukose yra šventa teisybė“, – prisiminė „Tyto alba“ direktorė.
Prie knygos išvaizdos prisidėjo ir pats V. Adamkus. Jis rinkosi ne tik viršelio, bet ir nugarėlėje esančią fotografiją. Iš kelių variantų Prezidentas išsirinko tuos kadrus, kuriuose yra toks, koks norėjo būti prisimenamas. Paskutiniuose knygos puslapiuose – dar viena labai paprasta fotografija. V. Adamkus žiūri į jūrą. Tolumoje – laivas.
Dėl šio kadro taip pat buvo diskutuojama. Buvo svarstoma, ar laivo nereikėtų pašalinti, paliekant tik Prezidentą, jūrą ir dangų. Tačiau nuspręsta jį palikti. L. Varanavičienės manymu, tas laivas tapo ne šiaip detalė, o savotišku palinkėjimu – kad gyvenimo kelias dar nesibaigtų.
Šalia šios fotografijos V. Adamkus knygos pabaigoje palieka ir savo linkėjimą skaitytojui. Taip paskutinis puslapis tapo ne tik knygos pabaiga, bet ir dar vienu susitikimu.
Naujausi komentarai