KO GALIMA PASIMOKYTI IŠ LENKIJOS?
Praėjusiais metais Lenkijoje buvo pradėta aukštojo mokslo reforma, kurią planuojama baigti iki 2021 m. Nuo pat pradžių į vadinamosios "Konstitucijos mokslui" rengimą buvo įtraukta akademinė bendruomenė, o visas procesas buvo paremtas plačiomis diskusijomis, kurios truko dvejus metus. Vis dėlto į nemažai klausimų vis dar neatsakyta. Palyginkime Lietuvos ir Lenkijos aukštojo mokslo politikos pokyčius.
Nicolaus Copernicaus universiteto Politologijos ir tarptautinių santykių fakulteto prodekano dr. Patryko Tomaszewskio teigimu, visas sprendimų priėmimo procesas buvo gana atviras, įsitraukti galėjo visi norintys. Kita vertus, bendras finansavimas mokslui ir studijoms nepakilo ir kyla grėsmė, kad didesnės lėšos bus skiriamos tiems universitetams, kurie turės stipresnes lobistines grupes, sumažės regiono tyrimų, o mokslininkai nebevykdys mokslo populiarinimo veiklos.
– Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, pastaraisiais metais buvo daug diskutuojama apie aukštojo mokslo ateitį. Ar reformos poreikis buvo padiktuotas valdžios institucijų, ar akademinių bendruomenių?
– Lenkijoje aukštojo mokslo reforma įsigaliojo 2018 m. spalio 1 d. Ją planuojama užbaigti po trejų metų. Pagrindiniu reformos iniciatoriumi buvo Lenkijos studijų ir mokslo ministerija, o jos priešakyje – ministras dr. Jaroslavas Gowinas (aut. pastaba – skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje aukštojo mokslo politiką kuruoja atskira ministerija). Tačiau svarbu paminėti, kad apie reformą buvo kalbama jau ankščiau, dar centro partijų valdymo metu. Aišku, pokyčių būtinumą matė ir patys mokslininkai, ypač tiksliųjų ir gamtos mokslų atstovai. Visos suinteresuotos pusės pabrėžė nepakankamą mokslo finansavimą.
Ministras J.Gowinas naują įstatymą pasiryžo realizuoti po konsultacijų su akademine bendruomene. Vadinamosios "Konstitucijos mokslui" įgyvendinimas buvo paremtas plačiomis diskusijomis. Pirmiausia, buvo paskelbti įstatymų pasiūlymai, kuriuos parengė trys ekspertų grupės. Lygiagrečiai Studijų ir mokslo ministerija organizavo devynias konferencijas, kuriose surinko virš 5,5 tūkst. dalyvių. Konferencijų rezultatu tapo Nacionalinis mokslo kongresas, kurio metu ministerija pristatė Aukštojo mokslo įstatymo projektą.
Minėtų konferencijų metu mokslininkai be apribojimų galėjo dalyvauti ir diskutuoti pamatiniais klausimais: dėl mokslo kokybės ir tarptautiškumo didinimo, mokslo laipsnių suteikimo sistemos pakeitimų ir kt. Taigi, akademinė bendruomenė nuo pat pradžių buvo įtraukta ir diskutavo. Ypač, jų nuomone, silpniausiais įstatymo klausimais.
– Kaip vertinate Lenkijoje vykstančią aukštojo mokslo reformą ir jos tikslus?
– Reforma vyksta gana ilgai. Visame sprendimų priėmimo procese ypač svarbiomis laikyčiau konsultacijas su mokslininkais. Kita vertus, diskusijos taip užsitęsė, kad iki šiol nežinome, kaip atrodys visi reformos vykdomieji aktai (įsakymai), o viskas turi būti įgyvendinta iki 2021 m. Tai kelia akademinės bendruomenės nerimą, taip pat įtampą tarp universitetų administracijų ir padalinių bei darbuotojų. Atsiranda terpė įvairiems gandams, o įgyvendinamas įstatymas tolsta nuo pirminių tikslų. Pavyzdžiui, buvo atmesti mokslininkų karjeros klausimai, kur esminiu karjeros elementu ir toliau lieka habilitacija, nors mokslininko institucijai svarbesni yra taškai, parametrinis rezultatas, kuris institucijai priskiria kokybės kategoriją (A+, A, B+, B, C). Be to, pagal pirminį planą universiteto taryba turėjo formuoti universiteto strategiją, o galutinis variantas toks, kad tampa praktiškai tik patariamuoju organu.
Įstatymas taip pat kalba apie vadinamuosius didaktinius profesorius, kurie turi užsiimti darbu su studentais, bet vis tiek galima pastebėti, kad dauguma darbuotojų norėtų atsirasti tyrėjų grupėse. Bijau, kad lenktynės dėl taškų taps svarbesniu dalyku nei pats mokslinis darbas.
– Kokiems klausimams teko didžiausias dėmesys: universitetų tinklui optimizuoti, finansavimo klausimams ar turiniui, kokybei?
– Pirmiausia reforma turėtų padalyti universitetus į mokslinių tyrimų, mokslinių tyrimų – didaktinius (kaip dabar yra Lietuvoje ir Lenkijoje) ir profesines aukštąsias mokyklas, kurios ruoštų darbuotojus vietinei darbo rinkai ir kur studijos būtų labiau nukreiptos į praktiką bei bendradarbiavimą su verslu.
Pagal naująjį įstatymą, skirtingų kategorijų įstaigos bus skirtingai finansuojamos, tačiau tai nereiškia aukštojo mokslo finansavimo revoliucinių pokyčių. Tam tikrus taupymus galima susieti su personalo sumažinimu, pavyzdžiui, mokslininko atlyginimas bus skaičiuojami ne pagal tai, ar jis turi daktaro, habilituoto daktaro ar profesoriaus laipsnį, o pagal mokslinę produkciją, t. y. ar jis publikuojasi žurnaluose, esančiuose ministerijos sąrašuose ir reikšmingose užsienio leidyklose.
Kur kas mažiau yra kalbama apie studijų kokybę. Atrodo, kad ministerijai reformoje yra svarbūs tik du momentai: mokslo tyrimų tarptautiškumas ir Lenkijos universitetų pakilimas tarptautiniuose reitinguose.
– Koks santykis reformos metu buvo su akademine bendruomene? Kokios buvo studentų, dėstytojų reakcijos?
– Kai kuriuose miestuose studentai, ypač humanitarai, pasisakė prieš ministerijos siūlomą reformą. Pavyzdžiui, Varšuvos universitete. Tačiau dauguma studentijos vis dėlto liko abejinga reformai. Visos šalies lygiu studentų atstovai reformą palaikė ir kai kurias nuostatas stengėsi pritaikyti savo lūkesčiams.
Dėstytojų įsitraukimas keitėsi priklausomai nuo reformos etapų: iki reformos įgyvendinimo pradžios 2018 m. spalio 1 d. jie buvo gana vangūs. Nors galima išskirti humanitarus, kurie buvo aktyvesni nuo pat pradžių.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
BNS inf.4 komentarai -
1 komentarai -
LNK inf.2 komentarai
na galim pasimokyt snypst ir svepluot