Kaip skelbė Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT), pasieniečiai pastaruoju metu ruduosius lokius, paprastai vadinamus meškomis, ne kartą matė Varėnos, Švenčionių, Vilniaus rajonuose ar ties jais. Kapčiamiesčio užkardos pasieniečiai fiksavo iš Baltarusijos į Lietuvą Nemunu atplaukiančią mešką. Paskutinę gegužės savaitę meška kartą pastebėta iš Baltarusijos traukianti į Lietuvą Čepkelių rezervate ir kartą – iš Lietuvos prieinanti prie fizinio barjero Šalčininkų rajone ir pasukanti atgal į šalies gilumą.

VSAT atstovas Giedrius Mišutis teigė, kad šiemet Baltarusijos pasienyje meškos buvo fiksuotos bent penkiskart, daugiausia – gegužę. Pernai per penkis mėnesius pasieniečiai sako suskaičiavę du tokius atvejus, bet pabrėžia, kad jų galėjo būti daugiau. VSAT oficialiai neveda pastebėtų meškų statistikos, o informacija apie gyvūnų migracija dalijasi, nes tai įdomu visuomenei.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) neoficialaus meškų žemėlapio duomenimis, iki pasirodant Vilniaus meškutei, meškos Lietuvoje šiemet septyniolika kartų nufilmuotos, užfiksuoti jų pėdsakai arba ekskrementai. Pernai meškos ar jų ženklai fiksuoti devyniolika kartų.

„Pagaliau meškos grįžo į Lietuvą. Šiuo metu niekas tiksliai nepasakys, kiek jų yra, bet nuo penkių iki dešimt yra. Dabar jau galima sakyti, kad tai nuolatinė populiacija“, – sakė Valstybinio gamtos tyrimų centro Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas Linas Balčiauskas.

„Antra priežastis – dėl žmonių migracijos problemų pasieniečiai aktyviau stebi ir aparatūra fiksuoja tai, ko jie patys gal ir nematytų“, – pridūrė jis.

L. Balčiausko vertinimu, didesnė maškų migracija dabar įmanoma iš Latvijos nei iš Baltarusijos.

„Iš Baltarusijos joms dabar nelabai kur yra pereiti per aptvertą sieną.  Latvijoje jų padaugėjo, ten yra 50–80, [...] jos daug juda ir ateina pas mus, randa, kur pasilikti, ir pasilieka“, – teigė ekologas.

Stambiuosius plėšrūnus tyrinėjantis biologas, nevyriausybinio Ekosistemų apsaugos centro vadovas Petras Adeikis įvardijo tris galimas priežastis, kodėl pastaruoju metu Baltarusijos pasienyje meškos matomos dažniau.

„Daugėja galimybių matyti: medžiotojai pristatė gyvūnų stebėjimo kamerų, praktiškai kiekvienoje šėrykloje pakabinta, pasienyje buvo įrengtos kameros. Anksčiau tiek jų nebuvo, pasieniečiai stebėdavo tik aktualias atkarpas“, – pažymėjo P. Adeikis.

Dar viena galima priežastis – įrengtas fizinis barjeras, trikdantis meškų migracijos taką.

„Lokys, skirtingai nei vilkas ar lūšis, teritorijos neturi, tad jie migruoja, ir labai toli, šimtus kilometrų. Anksčiau matydavome, kaip meška pereina per Lietuvą ir iš šalies išeina. Dabar paprasčiausiai ji nebegali pereiti, nes ten atsirado tvora“, – sakė P. Adeikis.

Biologas svarstė, kad meškų populiacija Lietuvoje didėja, bet pabrėžė, kad to negalima tiksliai žinoti, nes iš esmės neatliekama šių gyvūnų stebėsena. Pasak jo, šalyje reikėtų atlikti rudųjų lokių žymėjimą ir stebėjimą.

P. Adeikis dvejojo, ar Lietuvos ekosistemos tinkamos gyventi meškoms ir teigė, kad šalyje nėra tokių miško masyvų kaip Baltarusijoje ar Latvijoje, praktiškai visuose Lietuvos miškuose „žiemą vasarą vyksta ūkinė veikla“.

Aplinkos ministerijos teigimu, meškų aktyvumas Lietuvoje šiuo metu tiesioginės grėsmės biologinei įvairovei ar žmonių saugumui nekelia. Ministerija pataria, pastebėjus mešką, išlaikyti saugų atstumą, nebandyti prie jos artėti ir nedaryti staigių judesių.

Rudasis lokys įtrauktas į Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir įrašytas Lietuvos raudonojoje knygoje. „Dar 50 metų, ir meškos turbūt nebebus Raudonojoje knygoje“, – pažymėjo L. Balčiauskas. P. Adeikio manymu, kalbėti apie meškos išbraukimą iš Raudonosios knygos per anksti.