Tuo metu pagal Oksfordo universiteto ekonomisto Olivier Sterck sukurtą „vidutinio skurdo“ metodiką, kuri vertina, kiek laiko žmogui reikia dirbti, kad uždirbtų vieną JAV dolerį, Lietuva pasirodė prasčiausiai visoje ES. Tai rodo ne socialinį skurdą, o žemą darbo našumą ir lėtai augančias pajamas, palyginti su kainomis.
„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie skurdo riziką ir galimybę mažinti šią problemą diskutavo Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė (toliau – A. A.), „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis (toliau – N. N.), Seimo narys Linas Kukuraitis (toliau – L. K.) ir Vilniaus universiteto ekonomistas prof. Romas Lazutka (toliau – R. L.).
– Kaip nustatoma skurdo rizikos riba ir ką ji rodo?
– A. A.: Statistika rodo, kad pagal šį rodiklį esame blogiausioje pozicijoje Europos Sąjungoje. Tai yra santykinis rodiklis, kuris apima ne tik būtiniausius poreikius, bet ir atspindi, kiek žmonės gali dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Pavyzdžiui, ar jie gali sau leisti nueiti į kavinę išgerti kavos, ar gali pasikeisti batus, kai šie susidėvi.
Nors tai santykinis rodiklis, vis tiek kalbame apie skurdo rizikos rodiklį. Nelygybės rodikliai yra visai kiti, tačiau jie taip pat neblizga. Bendra situacija Lietuvoje nėra gera, kad ir kiek skirtingų rodiklių vertintume.
Svarbu ir tai, kad skurdo rizika matuojama pagal tą pačią metodiką. Todėl, matydami platesnį paveikslą, galime lyginti bendrą rodiklį su kitomis grupėmis. Pavyzdžiui, žmonių su negalia skurdo rizikos rodiklis Lietuvoje taip pat yra prasčiausias. Į šį rodiklį susideda labai plati priežasčių paletė, todėl reikėtų žiūrėti į labai skirtingus duomenis.
Europos Sąjunga taip pat pradėjo stebėti socialinio ir ekonominio nepritekliaus rodiklius. Pavyzdžiui, vertinama, ar žmogus turi interneto prieigą, ar gali pasikeisti drabužius, kai jie susidėvi.
Mūsų gyvenimo standartai labai keičiasi. Jei prisiminsime, kaip Lietuva atrodė prieš 40 metų, skalbimo mašina buvo prabangos ženklas, o dabar jos neturėjimas rodo, kad su šeimos finansais kažkas negerai. Kažkada, prieš 200 metų, buvo norma vaikščioti basam ir neturėti batų, o turėti batus buvo prabangos ženklas. Šiuo metu standartai yra visai kiti.
Kai žiūrime į šiuos rodiklius, turime atsižvelgti į tai, kokioje visuomenėje gyvename.
– N. M.: Labiausiai cituojamas rodiklis tiesiogiai neparodo, kiek kartų konkreti šeima gali nueiti į restoraną ar kavinę, ar kaip dažnai gali nusipirkti naujus batus. Jis skaičiuojamas labai paprastai – vertinama, kokia dalis gyventojų gauna pajamas, mažesnes nei 60 procentų šalies medianos. Tai yra labai paprastas rodiklis, ir pati metodika rodo, kad tai yra pajamų nelygybės rodiklis.
Aš visiškai pritariu ir nesiginčiju, kad mes jau nebesame tokia valstybė, kurioje turime skaičiuoti tik tuos gyventojus, kuriems trūksta pinigų maistui, būstui ir kitoms būtiniausioms prekėms.
Priminsiu, kad kai stojome į Europos Sąjungą 2004-aisiais, kas trečias lietuvis buvo absoliučiame skurde. Tai buvo vertinama pagal materialinio nepritekliaus rodiklį, kuris rodė, kokios dalies būtiniausių prekių gyventojai negali įsigyti. Dabar tokių gyventojų yra mažiau.
– Kaip manote, kodėl augant šalies ekonomikai skurdo lygis nemažėja?
– A. A.: Manau, kad tai yra politinės valios reikalas. Prieš dešimt metų turėjome labai didelį vaikų skurdo rizikos rodiklį – jis buvo aukščiausias Europoje. Tada valstybė priėmė tam tikrus sprendimus. Jie yra brangūs, bet matome, kad jie veikia. Tai buvo ne vien vaiko pinigai – augo ir atlyginimai, buvo padidintos išmokos.
Išmokos turėtų būti tokios, kurios leistų išgyventi, bet viskas tuo neapsiriboja. Jei žmonės, dažniausiai moterys, turi slaugyti artimuosius ir negali išeiti į darbą, nes nėra paslaugų sistemos, mes tą moterį ilgiems metams uždarome gyventi skurde. Išėjusi į pensiją ji ir toliau skursta.
Taip pat, jei žmogus pusę metų ar metus niekaip nepatenka į darbo rinką, jo savivertė labai stipriai krenta. Pagalbos jam grįžti į darbo rinką reikia gerokai intensyvesnės.
Matome, kad iš šeimų, kurios gyvena sudėtingomis sąlygomis, labai mažai vaikų įstoja į aukštąsias mokyklas. Tuo tarpu visi tyrimai rodo: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo mažesnė rizika patekti į skurdą. Vadinasi, švietimo sistema nesuteikia lygių galimybių.
Bijau, kad dabar vykstantys švietimo pokyčiai dar labiau atitolins dalį vaikų nuo galimybių: kas galės nusamdyti korepetitorius, tas kažkaip prasimuš, o kas negalės – liks ten pat.
Čia užsisuka labai didelis ratas. Vaikai, kurie blogai mokosi, nes neturi pagalbos šeimoje, vėliau patys sukuria šeimas, ir jiems vėl sudėtinga padėti savo vaikams mokytis.
– Kaip vertinate mūsų šalies skurdo rizikos rodiklį?
– R. L.: Rodiklis nestebina, nes jis jau yra chroniškas. Jau penkiolika metų šis rodiklis svyruoja ir siekia šiek tiek daugiau nei dvidešimt procentų.
Kas yra skurdas ir kas yra santykinis skurdas, yra labai dviprasmiškas klausimas. Lietuvoje kartais bandoma pateisinti tokį aukštą rodiklį aiškinant, kad santykinis skurdas yra kažkas nelabai prasmingo, kad tai esą yra tik nelygybė ar panašiai.
Anot Europos Sąjungos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, skurdu laikoma tokia padėtis, kai gyventojai dėl menkų materialinių, socialinių ir kultūrinių išteklių negali dalyvauti veiklose, kurios yra įprastos toje visuomenėje. Tai reiškia, kad jiems stinga išteklių ir jie daug ko negali sau leisti.
Šių apibrėžimų pagrindu yra sukurti ir matavimo instrumentai. Vienas jų – skurdo rizikos riba, kuri maždaug ir atspindi tokį skurdo supratimą, tai yra 60 procentų medianinių pajamų.
Kalbant apie žmones, kurie yra skurdo rizikoje, nereikėtų manyti, kad tai būtinai yra žmonės, neturintys ko valgyti. Vadinamasis absoliutus skurdas daugiausia taikomas Pasaulio banko, nes jis daugiausia dirba su mažiau išsivysčiusiomis šalimis. Ten skurdas apibrėžiamas kaip nepakankami ištekliai baziniams poreikiams tenkinti.
Tokiu atveju nežiūrima, kaip gyvena vidutinis gyventojas, koks yra jo gyvenimo būdas ar standartas. Vertinama, ar žmogui pakanka maisto, vandens, sanitarinių priemonių. Kai kalbame apie mūsų regioną – civilizuotas, išsivysčiusias šalis, – naudojama santykinio skurdo riba. Skurdas vertinamas kaip nepakankami ištekliai dalyvauti veiklose, kurios yra įprastos toje visuomenėje.
– Kodėl mums niekaip nepavyksta sumažinti šio rodiklio?
– L. K.: Kai bandoma numenkinti skurdo rodiklį sakant, kad jis matuoja nelygybę, reikia prisiminti, kad pajamų nelygybė taip pat yra labai prastas rodiklis. Jis rodo, kad pagal nelygybės lygį Europoje taip pat esame tarp pirmaujančių šalių.
Yra daug įvairių pasaulinių tyrimų, kurie rodo aiškią tendenciją: šalyse, kuriose pajamų nelygybė didesnė, yra daugiau sveikatos, kriminogeninių, švietimo ir įvairių kitų problemų, kurioms įtaką daro skurdas.
Mes gyvename lygindamiesi su kitais ir matome, kad gyvename pernelyg nelygiai, palyginti su pastangomis, kurias visi įdedame. Tai sukuria didelę įtampą visuomenėje. Dėl to turime daug prastų rodiklių Europoje.
Nelygybę reikia mažinti taip pat, kaip ir skurdo lygį. Mums nesiseka sumažinti šio rodiklio, nes trūksta politinės valios ir ambicijos.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)