Plačiau apie tai pakomentavo VU Filosofijos fakulteto edukologijos docentas Jogaila Vaitekaitis. 

– Kada vaikams reikia korepetitoriaus?

– Korepetitoriai vaikams dažniausiai reikalingi dėl streso, nerimo ir spaudimo pasiekti aukštų akademinių rezultatų, ypač per egzaminų sesiją, kai norima stoti į universitetus. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl ieškoma korepetitorių. Tačiau už to slypi ir gilios švietimo sistemos problemos. Viena didžiausių – perpildytos klasės, ypač didmiesčiuose, kur mokytojai neturi galimybės skirti individualaus dėmesio kiekvienam mokiniui. Kita priežastis – platus ugdymo turinys ir programos, kurių mokytojai dažnai nespėja išdėstyti.

Net 70 proc. korepetitorių paslaugomis besinaudojančių mokinių nurodo, kad programos turinys mokykloje išdėstomas nekokybiškai arba ne iki galo. Taip pat svarbūs žemesni mokytojų atlyginimai, nors jie pastaruoju metu ir kyla, daug mokytojų vis dar dirba papildomai kaip korepetitoriai. Galiausiai – testavimo kultūra. Daug dėmesio skiriama egzaminams, testams, pažymiams ir standartizuotiems vertinimams, o tai kelia stresą ir skatina norą laimėti, būti pirmam ar bent jau neatsilikti.

– Ar visiems vaikams reikia korepetitoriaus? Nuo kokio amžiaus jis reikalingas?

– Tyrimai Lietuvoje rodo, kad korepetitoriai reikalingi įvairaus amžiaus vaikams – nuo ikimokyklinio amžiaus, nes yra atrankinės mokyklos, iki vyresniųjų klasių mokinių. Pikas – 10–12 klasėse. Kas trečias dvyliktokas ar vienuoliktokas jau naudojasi korepetitorių paslaugomis. Tad amžiaus ribos labai plačios.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kiek korepetitorius yra naudingas, o kiek tai mados klausimas?

– Kas liečia naudingumą, korepetitorių tyrimai rodo nevienareikšmius rezultatus, trumpai tariant naudingumas labai priklauso nuo korepetitoriaus kokybės ir nuo paties mokinio motyvacijos. Geras korepetitorius gali padėti tik motyvuotam mokiniui – jei motyvacijos nėra, net ir geriausias specialistas mažai padės.

Kalbant apie madą, verta prisiminti socialinę stratifikaciją. Vienoje pusėje – pasiturinčios šeimos, kurios korepetitorius samdo ne tik spragoms užpildyti, bet ir siekdamos suteikti savo vaikams kuo didesnį konkurencinį pranašumą.

Kitoje pusėje – žemesnių pajamų šeimos, kuriose korepetitoriai samdomi tik spragoms ištaisyti. Apie penktadalis tėvų nurodo, kad tiesiog neturi lėšų korepetitoriams. Kadangi vienos pamokos kaina svyruoja nuo 20 iki 50 eurų, tai tampa didele socialine problema. Galiausiai mokinio pasiekimus vis dažniau lemia ne jo pastangos, o tėvų finansinis, kultūrinis ir socialinis kapitalas. Tai labai skaudi problema Lietuvoje – pasiekimų skirtumai skirtumai siekia 2 metus. Kitaip tariant, vieno devintoko pasiekimai gali būti lygiaverčiai septintoko žinioms.

– Ar korepetitorių poreikis augs, ar vis dėlto vaikai turėtų labiau stengtis patys?

– Žinoma, norėtųsi tikėti, kad mokinio rezultatai priklauso nuo jo pastangų. Deja, realybėje vis daugiau lemia šeimos aplinka. Nuo mažens su vaikais reikia užsiimti – skaityti, žaisti, lankytis teatruose, muziejuose. Toks kultūrinis, emocinis ir finansinis kapitalas formuoja tvirtą pagrindą. Į tą finansinį kapitalą įeina ir korepetitoriai, kelionės, edukaciniai užsiėmimai. Vaikai iš tokių šeimų dažnai stipriai lenkia bendraamžius, kurių šeimose šių kapitalų. Todėl, deja, lemiamas veiksnys tampa ne mokinio pastangos, o jo aplinka.