Įdomybės šalia mūsų

Kranklys kalba žmogaus balsu

Vienoje Pajūrio regioninio parko sodyboje gyvena kranklys. Toks juodas didžiasnapis paukštis. Jis moka kalbėti žmogaus balsu. Tiesa, angliškai, nes šią kalbą čia girdi dažniausiai. Taip kalbasi sodybos šeimininkė Stanislava su savo vyru Džonu. Paukštis loja žemu šuns balsu, gali atkartoti ir kitų gyvūnų garsus. Prašalaičiams retai pasitaiko išgirsti, ką kranklys pasakys. Su svetimais jis nesikalba. O ir su saviškiais - tik „pagal nuotaiką“. Vardas - Karkuša.

Gyvasis radinys

Iš pradžių šis paukštis buvo klaipėdiškis. Jį namo į Dubysos gatvę parsinešė Remigijus Urbis. Štai ką jis papasakojo:

- Radau jį prieš pusantrų metų per pavasarinę pajūrio tvarkymo talką. Prie Olando kepurės Karklėje, iš jūros pusės. Matyt, išmestas iš lizdo ar kokių plėšrūnų užpultas, nes jo vienas sparnelis buvo nukaręs. Delno dydžio, jau pradėjusios plunksnos dygti. O lesti vis prašo ir prašo – žioja snapą plačiausiai. Apsidairiau – nieko nematyti, kad jo „tėvas, motina“ ieškotų. Parsinešiau namo, pradėjau maitinti. Atkuto. Gyveno kambaryje. Būčiau paleidęs į laisvę, bet paskristi negalėjo. Kaip buvo sparnelis suluošintas, taip ir liko. Ir gydytojai negalėjo padėti. Užaugo įdomus paukštis. Labai nuovokus, jaučia žmogaus mintį, labai draugiškas, moka juokauti, visokių atrakcijų su juo buvo. Uždaryti į mažą narvelį nesiryžau. O laikyti kambaryje – daug eibių prikrečia. Paslepia daiktus netikėčiausiose vietose, nieko negalima pasidėti. Batus prikimšdavo maisto... Be to, tai ne katytė, kad išmokytum į smėliuką daryti... Maitindavau tuo pačiu laiku kaip ir savo kiemo šunis. Šie imdavo loti. Ir krankliukas pradėjo lygiai taip pat „loti“... Kai paskaičiau literatūrą, sužinojau, kad krankliai – ypač išmintingi paukščiai, gali pamėgdžioti žmogaus kalbą, o intelektas toks, kad iki šešių sugeba suskaičiuoti ir atsiminti. Kalbančios papūgos nė iš tolo neprilygsta kranklių sugebėjimams. Ieškojau tinkamos prieglaudos šiam sparnuočiui. Priglaudė ponia Stanislava iš Šaipių kaimo. Karkuša užaugo didelis, šeimininkai jį priglaudė su meile. Dabar jis jau yra sodybos įžymybė. Pramoko angliškai kalbėti, šunim loti, kačiuku kniaukti, kosėti lygiai taip, kaip girdėjo berniuką kosint...

Kalbasi su šeimininke

Krankliui Karkušai naujieji namai patiko. Iš pradžių šeimininkė jam buvo visaip išpuošusi narvą, kuriame ir žmogus tilptų, tačiau juodasparnis netruko čia pasidaryti savo tvarką – viską nukabino, nusegiojo, suplokšteno... Dabar kas dieną po vieną kitą plastiko butelį pramogai gauna, žaidžia juo tarsi cirko artistas, kol, šeimininkės žodžiais, visiškai „sudrapalina“. Kai geros nuotaikos ir jaučia, kad šeimininkė namuose viena, nelabai užsiėmusi, iš tolo pakalbina ją angliškai. Bet pakanka šiai prieiti prie lango ir pasižiūrėti, šis „susigėdęs“ nutyla... Kartais neiškenčia nepadaręs pastabos, sušunka angliškai „close door!“ – uždaryk duris, kai ši nubėga į namą neuždariusi automobilio durų.

Svetimiems – atsuka uodegą, ir tiek. Nervinti šio įdomių manierų paukščio aristokrato negalima. Lesa jis viską. Ypač mėgsta daržoves. Pasilaiko maisto atsargų. Šeimininkai dabar projektuoja jam patogų būstą. Dabartinis narvas prisegtas prie laukujės mūrinio pastato sienos. Namiškiai sako, kad Karkuša nusipelnė gyventi geriau.

Keisti dalykai

Stanislavos Koevoets ir jos vyro Džono sodyboje yra ir daugiau ką pažiūrėti. Kupinas karosų nedidelis tvenkinys turi įdomią istoriją. Čia ilgus metus buvęs paprastas svogūnų daržas. Žemė molinga ir visada šlapia, nors aplinkui sausra. Nutarė kasti paprastą tvenkinį, kaime „prūdu“ vadinamą. Ir aptiko neatmenamos senovės šulinį. Jo rentiniai – seno pajuodavusio ąžuolo. Ir tvenkiny vanduo laikosi toks, kad gali gerti. Kartą šioje sodyboje vidury ramios vasariškos dienos sušlamėjo, sutraškėjo kažkas nematomas ir... išvirto sveikas, nors labai senas klevas. Pastaruoju metu atskrenda čia niekada nebuvusių, nematytų paukščių. Vienas iš vienos pusės, kitas iš kitos akylai stebi Karkušą ir kažką tarpusavy galvas kraipydami aptarinėja...