Krepšinio treneriui – komanda antra šeima
komandos „Naglis-Adakris“ treneriui Regimantui Juškai sportiniai pasiekimai nėra didžiausias darbo įvertinimas. Jam svarbiau, kad besitreniruojantys vaikai taptų gerais žmonėmis.
Ieškojo kaltų
– NKL čempionate debiutavęs „Naglis-Adakris“ iškovojo antrąją vietą. Kaip subūrėte tokią komandą?
– Mintis suburti komandą visada kirbėjo. Bandžiau tai padaryti Kretingoje, bet nepavyko. Vis dėlto svajonės neatsisakiau. Ją po dešimties metų įgyvendinau Palangoje – užaugo pirmoji krepšininkų, kuriems reikėjo žaisti aukštesniame lygyje, karta. Esu dėkingas tiems, kurie pasitikėjo ir padėjo įgyvendinti šią idėją.
– Ar kurdami komandą tikėjotės tokių rezultatų?
– Užimti aukštą vietą nebuvo mūsų tikslas. Siekėme neiškristi iš NKL. Todėl pasikvietėme žaidėjus iš Amerikos. Gal kiek per gerus išsirinkome ir užėmėme antrąją vietą. Taip pat norėjome, kad žaisdami NKL varžybose tobulėtų jaunieji Palangos krepšininkai. Žinoma, pralaimėję finale pykome, ieškojome kaltų.
Tie patys tikslai komandai išliks ir ateinančiais metais. Tikrai nėra uždavinio, kad iš antrosios vietos pakiltume į pirmąją. Ateinantį sezoną greičiausiai amerikiečių neturėsime. Žaidėjus kviesime iš Žemaitijos. Tačiau dėl šio klausimo galutinis sprendimas bus priimtas rudenį.
– Ar ateinančiame NKL sezone vėl komandoje „Naglis-Adakris“ žais Saulius Štombergas?
– Kol kas su juo apie tai nekalbėjome. Pasibaigus NKL varžyboms, S.Štombergas sakė, kad pavargo. Tačiau tikiu, jog vasarą jis pailsės, o rudenį vėl degs noru grįžti į krepšinio aikštelę.
Esame dėkingi Sauliui, kad padėjo. Jis europinio lygio krepšinio žvaigždė, tačiau sutiko žaisti NKL. Saulius padarė didelę įtaką komandai. Jo patarimai, patirtis buvo naudingi jauniesiems žaidėjams. Į komandą Saulius įnešė ramumą, pasitikėjimą.
Serga krepšiniu
– Treniruojate ir jaunuosius Palangos krepšininkus. Kokie jų pasiekimai?
– Su jauniausia komanda šiandien žaisime varžybas, kurias laimėjus patektume į geriausių Lietuvos vaikų krepšinio komandų dešimtuką. Tokio pasiekimo nėra buvę Palangos istorijoje. Šį laimėjimą aš vertinčiau labiau nei „Naglio-Adakrio“ iškovotą antrąją vietą. Vaikams pergalė kur kas svarbesnė ir reikalingesnė. Visų pirma – tai paskatinimas. Daug duoda ir žaidimas prieš stipriausias komandas.
Šiems vaikams, gimusiems 1996 metais, kartelė iškelta aukštai. Mano reikalavimai taip pat griežtesni. Su šia komanda turime pasiekti tą patį lygį ar net pralenkti 1985 metais gimusių berniukų komandos, kurioje žaidė ir Renaldas Seibutis, rezultatus. Esu įsitikinęs, kad taip ir bus.
– Kuo išsiskiria darbas su vaikais?
– Jie nuoširdesni, nemoka meluoti, visi stengiasi vienodai, visi gabūs. Per 18 darbo metų pastebėjau, kad vaikai tampa jautresni. Anksčiau subardavai – nieko, dabar – vis dažniau akyse pasirodo ašaros. Turi „nuleisti gazą“. Dirbant su vyresniais, tenka imtis kitokių priemonių. Reikia pažinti jų psichologiją, išsiaiškinti savybes, nes kiekvienas turi savo pažiūras, poreikius, įsitikinimus.
– Treneriu dirbate aštuoniolika metų. Kodėl pasirinkote tokį kelią?
– Tai, jog būsiu treneris, žinojau antroje klasėje, kai pradėjau lankyti treniruotes. Kai nuo tokių metų žinai, kuo nori tapti ateityje, pasiekti nesunku. Galvojau ir apie profesionalaus sportininko karjerą. Tačiau tada buvo tik viena krepšinio komanda „Žalgiris“, į kurią patekti nebuvo prošvaisčių. O man trūko ūgio.
Įstojau į Kūno kultūros akademiją. Vėliau išėjau į armiją. Grįžęs sportininko karjerą turėjau pamiršti dėl padarytos pertraukos. Liko trenerio darbas. Studijuodamas teisėjavau varžyboms. Tačiau pasirinkau trenerio darbą. Nesigailiu. Finansiškai gal geriau dirbti teisėju, bet būdamas treneriu esu patenkintas morališkai.
– Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be krepšinio?
– Sunku. Aš sergu krepšiniu. Dabar neįsivaizduoju, ką galėčiau veikti, jei nebūčiau krepšinio treneris. Vaikystėje galvojau, kad jei neįstosiu į Kūno kultūros akademiją, būsiu miškininkas. Man patinka gamta.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti treneris? Koks esate jūs?
– Svarbiausia, treneris turi mylėti vaikus. Kitos reikalingos savybės – kaip ir kitur – sąžiningas darbas, atsidavimas.
Esu griežtas. Drausmė turi būti. Gal dėl to mažieji auklėtiniai manęs prisibijo. Tačiau aš nenoriu, kad manęs bijotų. Siekiu būti auklėtinių vyresniuoju draugu.
Tikrina pažymių knygeles
– Kokiais auklėtinių sportiniais pasiekimais labiausiai didžiuojatės?
– Pirmasis pagal pasiektus sportinius rezultatus yra R.Seibutis, dabar žaidžiantis Graikijoje. Greičiausiai daugiau tokių auklėtinių kaip jis neturėsiu. Noriu tikėti, kad taip nebus, tačiau galvoju realiai. Antras pagal pasiektus rezultatus – Mindaugas Reminas. Jis žaidžia Vilniaus „Sakaluose“. Daug auklėtinių žaidžia universitetų komandose, taip pat „Naglio-Adakrio“ komandoje.
Tačiau sportas gyvenime – dar ne viskas. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad 99 proc. vaikų, kuriuos treniravau, baigė aukštąsias mokyklas. Tai nėra atsitiktinumas, o darbas.
– Kaip to pavyko pasiekti?
Tikrinu visų auklėtinių pažymių knygeles. Ir dabar mašinoje turiu penkias. Už blogus pažymius vaikai baudžiami – draudžiama lankyti treniruotes. Duodama užduotis kitą semestrą pasiekti geresnių rezultatų.
Ši sistema veikia. Vieno auklėtinio, kai pradėjo treniruotis, pažymių vidurkis buvo 7,5 balo – baigiant mokyklą jis siekė apie 9. Jis nenorėjo smukdyti komandos vidurkio, kuris buvo per 9 balus. Noriu, kad mano auklėtiniai įstotų į aukštąsias mokyklas, taptų gerais žmonėmis, kad su jais būtų galima bendrauti ir po mokyklos.
Smagu girdėti, kai kiti treneriai giria Palangos krepšininkus ne tiek už sportinius pasiekimus, kiek už elgesį. Krepšinio visą laiką nežaisi, o žmogumi būsi visą gyvenimą.
– Kokių auklėtinių savybių netoleruojate?
– Neleidžiu pasijusti „žvaigždėmis“. Buvo atvejis, kai važiuojant į varžybas autobuse susimušė du „Naglio-Adakrio“ žaidėjai. Vienas užrietė nosį ir pasijuto „žvaigždute“. Nors jis labiausiai ir nukentėjo, bet gavo pylos ir nuo manęs. Kas kitas pasakys blogus dalykus, jei ne treneris. Jei paleisi vadžias, tai iš žmogaus nieko neliks – jis negerbs nei tavęs, nei draugų.
Tu gali gerai žaisti, bet už aikštelės ribų, su draugais turi elgtis kaip ir visada. Turi išlikti žmogumi. Juk gyvenime visko gali būti – vieną dieną tu žymus sportininkas, o kitą – niekas. „Žvaigždžių“ nemėgsta ir komandos. Tu turi paruošti žmogų, kad jis būtų ne tik geras žaidėjas, bet ir žmogus.
Komanda – lyg šeima
– Kas Jums yra komanda?
– Man komanda – lyg šeima. Visus auklėtinius vadinu savo vaikais. Išgirdę kai kurie tėvai nustemba. Gal jiems nepatinka, bet aš kitaip nemoku. Norisi, kad ir vaikai komandoje jaustųsi kaip šeimoje. Kiekvienas turi žinoti savo vietą ypač žaidimo metu. Į komandą atėjusiam naujam nariui sunku pritapti. Vietą darbu jis turi išsikovoti pats. Išskirtinių sąlygų nėra.
– Turite dvi dukras. Ar jos taip pat serga krepšiniu?
– Vyresnioji – Monika – vietoje sporto pasirinko mokslus. Ji dabar baigia mokyklą. Tačiau sporto neužmiršta – šoka. Iš jaunesniosios – Medos – kaip iš sportininkės tikiuosi labai daug. Ji žaidžia krepšinį Klaipėdos mergaičių komandoje, o treniruojasi su berniukais Palangoje. Manau, kad Meda pateisins mano lūkesčius ir taps krepšininke. Tai geriausia, ko aš ją galiu išmokyti. Dėl intensyvios veiklos šeimai dėmesio skiriu per mažai. Džiaugiuosi, jog nors viena dukra yra su manimi.
– Kaip pailsite nuo krepšinio treniruočių?
– Laisvo laiko turiu labai nedaug. Pailsiu vykdamas su auklėtiniais ir šeima į kiekvienais metais vykstančius turnyrus Prancūzijoje. Keturiolika metų jau važinėjame. Ta proga apsilankome ir kokioje kitoje šalyje. Su berniukų, gimusių 1985 metais, komanda esame nuvykę ir į Ameriką.
Pasiilgstu vaikų, kada jie išleidžiami vasaros atostogų. R.Seibučio komanda žinodavo, kad treneris išleido ilsėtis tris savaites, tačiau po savaitės paskambins ir pakvies į treniruotes. Vasarą vaikus treniruoti kviesdavau kitus žinomus Lietuvoje trenerius, buvusius auklėtinius.
Naujausi komentarai