Kretingos miškų urėdas ryšių su poetu neieško

Kretingos miškų urėdijai vadovauja tikras dzūkas, kilęs iš Dzūkijos sostine vadinamo Alytaus. Tačiau didesnę savo gyvenimo dalį jis praleido Žemaitijoje, kur dirba beveik pusę amžiaus.

Vardą paveldėjo

Dar įdomiau yra tai, kad Kretingos miškų urėdo vardas ir pavardė visiškai sutampa su lietuviško miško grožį apdainavusio „Anykščių šilelio“ autoriaus. Tad pokalbį su Kretingos miškų urėdu Antanu Baranausku magėjo pradėti būtent nuo šių sutapimų.

- Turbūt klausimų dėl to, kaip atsitiko, kad Jūsų vardas ir pavardė visiškai sutampa su įžymiojo poeto, girdite itin dažnai?

- Pasitaiko. Kartais klausia, ar aš esu iš poetų. Tada atsakau: „Galėčiau sakyti ir taip, bet iš tikrųjų ne. Tai tiesiog sutapimas“. Šiaip mano pavardė labai populiari Lietuvoje. Taigi, esu vienas iš daugelio.

- Ar ir Jūsų vardas, ne tik pavardė, atsitiktinai sutapo su poeto vardu?

- Na, mano tėvelis irgi buvo Antanas. Tad vardą paveldėjau.

- Gal kada ieškojote giminystės ryšių su įžymiuoju poetu?

- Ne, nes nematau perspektyvų ir nejaučiu tokio poreikio. Manau, kad mūsų niekas nesieja. Taip tik susiklostė, kad vienas iš žinomiausių Antano Baranausko kūrinių yra apie mišką, o aš esu miškininkas.

Žemaičius geba suprasti

- Kas Jus atvedė į miškininkystę?

- Aš augau apsuptame pušynų Alytuje, pro kurį teka Nemunas. Tai buvo akstinas susieti savo gyvenimą su gamta. Be to, tarpukario Lietuvoje šalies miškininkų ruošimo centras buvo Alytuje, tad apylinkėse ši profesija buvo labai gerbiama. Man teko vienoje klasėje mokytis ir net sėdėti viename suole su girininko sūnumi. Kai pas jį ateidavau į svečius, bendramokslio tėvelis labai dažnai pasakodavo apie mišką. Man pasidarė įdomu. Apskritai miškas labai įdomus. Jis tik atrodo visą laiką vienodas, bet išties miškas, kaip vėliau man paaiškėjo, nuolat auga, keičiasi.

- O kaip Jūs iš Dzūkijos atsiradote Žemaitijoje?

- Tais laikais mes visi buvome eilinės figūros šachmatų lentoje. Tada būdavo paskyrimai, kur dirbti. Taigi, nori nenori atsidurdavome ten, kur reikėdavo valdžiai. Kai 1959 metais baigiau aukštąją, buvau paskirtas girininko padėjėju Prienų miškų ūkyje. Nuo 1960 metų atsidūriau Šilutės miškų ūkyje, o nuo 1964 metų liepos 15 dienos pradėjau dirbti Kretingoje. Su mišku tiesiogiai esu susijęs, jei skaičiuočiau ir studijų metus, jau daugiau kaip 50 metų. Iš to darbo stažo beveik 44 metus dirbu Kretingos miškuose.

- Ar sunku Jums, dzūkui, vadovauti žemaičiams, kurie neretai vertinami kaip itin užsispyrę?

- Sunkumo čia dirbdamas niekada nejaučiau. Nors kiti įspėjo, kad jeigu pertkelia dirbti į Žemaitiją ir nemoki tos tarmės, būna daug nesusipratimų, man jokių problemų nebuvo. Viską suprasdavau, ką man sakė žemaičiai, tik nežinau, ar visada teisingai. O žmonės visur vienodi. Žmogaus charakteris, man regis, priklauso ne nuo etninės grupės, bet nuo asmeninių savybių.

Į mišką – ir laisvalaikiu

- Kokią urėdo darbo dalį užima buvimas miškuose?

- Kol tapau urėdu, kuriuo dirbu tik nuo 1991 metų, pabuvau ant visų miškininko karjeros pakopų. Dirbau girininko pavaduotoju, vėliau girininku, vyriausiuoju miškininku, vyriausiuoju inžinieriumi ir tik po to tapau urėdu. Dirbant urėdu, deja, miške tenka rečiau pabūti, negu dirbant, pavyzdžiui, vyriausiuoju miškininku. Tada ištisas dienas praleisdavau miške ir man net pritrūkdavo darbo dienos. Mums kurį laiką priklausė Telšių, Rietavo, Plungės miškai, tad būdavo, kad išvažiuodavau į miškus 8 valandą ryto, o grįždavau tik 10 val. vakaro. Juk gamybą norėdavosi matyti pačiam, o ne vadovautis vien pasakojimais. Dabar, kai esu urėdas, turiu daug reikalų, susijusių su kanceliarija, biurokratija. Nors tikėjausi, kad tos biurokratijos nepriklausomoje Lietuvoje sumažės. Deja, atsitiko atvirkščiai – jos pastebimai padaugėjo. Todėl gana daug laiko tenka praleisti kabinete, kitose įstaigose. Bet iškėliau sau užduotį, kad iš penkių darbo dienų bent dvi privalau pabūti miške. Stengiuosi tos savo nuostatos laikytis, nors ne visada išeina.

- Kaip suprantu, ir laisvalaikiu nebėgate nuo miško?

- Laisvalaikiu, ypač kai būna daugiau nedarbo dienų, mane traukia į mišką. Dažnai būna, kad šeštadieniais, sekmadieniais, kai nereikia dirbti, sėdu į automobilį ir apvažiuoju miškus, juolab kad tomis dienomis pasitaiko vagysčių iš miškų. Prisimenu, prieš kelerius metus, kai visa Lietuva šventė Kovo 11-ąją, vagys susiorganizavo iškirsti mišką. Aš tada kaip tik sugalvojau apžiūrėti miškus ir pavyko sučiupti tuos vagišius. Bet kas iš to? Dalis miško jau buvo iškirsta.

- Kaip pailsite nuo darbo?

- Truputį medžioju. Šis pomėgis ne vien tik dėl šaudymo. Esu medžiotojas, kuriam patinka būti miške su šautuvu ir medžioti daugiau dėl selekcinių tikslų – nušauti tik tuos žvėris, kurie yra sužeisti, nusenę arba nenaudingi gamtai. Man patinka pasėdėti medžiotojų bokštelyje, stebėti gamtą, pamąstyti apie mišką, žvėris, žiūrėti kaip jie elgiasi, kaip atrodo. Mėgstu ir turistauti, pavažinėti po pasaulį.

Žinias perduoda anūkui

- Ar kada gailėjotės apsisprendimo tapti miškininku?

- Man visą laiką patiko mano darbas. Niekada negalvojau apie kitą, nes nuo pat 10 klasės buvau apsis-prendęs, ką pasirinkti. Visada turėjau veiklos šitoje srityje, tad net nebuvo minčių, kad reikėtų pasirinkti ką nors kitą. Žinoma, pasiūlymų keisti darbą buvo, bet aš jų atsisakiau.

- Ar šeima niekada neprieštaravo dėl per didelio dėmesio darbui, dėl per dažno buvimo miške?

- Kada toks gyvenimas susiklosto nuo pat pradžių, tai nebėra kaip prieštarauti. Tai jau tapo gyvenimo norma. Juolab kad dabar mano šeima apmažėjusi. Abi dukros, kurios, kaip ir žmona, medikės, medicinos mokslų daktarės, šiuo metu gyvena Kaune. Bet neretai su jomis matausi.

- Ar neapmaudu, kad neturite sūnaus, kuriam būtumėte galėjęs perduoti savo profesines žinias?

- Dabar turiu anūką, kuris yra jau septintoje klasėje. Jis labai domisi mišku, medžiokle ir vasarą visada manęs prašo vežtis medžioti kartu. Nuvažiuojame, ir aš atsisėdu viename bokštelyje, o anūką palieku kitame. Jis man rašo žinutes mobiliuoju telefonu, ką mato, klausia, ką aš matau.

Taigi, manau, kad man tikrai bus kam perduoti savo žinias. Gal anūkas ir nebūtinai taps miškininku, bet bent jau bus padorus žmogus, kuris tą mišką vertins.

- Ar tiesa, kad savo gyvenimą su mišku paprastai susieja meniškesnės sielos žmonės?

- Manau, dirbantiems šioje srityje reikia turėti lyrinių polinkių. Juk miškas auga 100 metų. Paprastai mes nematome savo darbo galutinių rezultatų.

Mišką sodiname ne sau, bet kitiems. Taigi, turime būti šiek tiek romantikai, kad įsivaizduotume, koks bus galutinis mūsų darbo rezultatas.